Pasaulis kito akimis
Nežinau kaip jūs, bet aš nuo mažens turėjau tokią fantaziją, kuri iki šiol neduoda man ramybės. Kaip norėčiau arba kas nutiktų, jei bent akimirką į pasaulį galėčiau žvilgtelti kito akimis.
Gal todėl ir mėgstu fotografiją. Užkonservuota kito žvilgsnio projekcija, kurią gali tyrinėti ir knebinėti iki begalybės.Kairioji akis – Afrika, dešinioji – Japonija.
Mano miestas. Geriausios muzikinės orgijos
Valdžios ir verslininkų puoselėjamame Vilniuje dar yra „gero skonio“ nenuzulintų vietų, spinduliuojančių autentišką vitališkumą. Jose publikos margumas, o ne dekoracijos sukuria nepakartojamą atmosferą, bet kokiam vakarėliui, koncertui ar muzikiniam eksperimentui.
Čia net menkiausias judesys virsta įvykiu, o nuo scenos sklindantis garsas (net jei tai ir triukšmas) gali sukelti orgazmą tikros muzikos išsiilgusioms ausims.
Ką skelbia pavojaus sirenos?
Vilniuje gausu festivalių.
Ir visi jie – išskirtiniai.
Ne šiaip sau pasirinktos meno šakos sukauptų turtų demonstracija varguoliams.
Dažniausiai tie festivaliai – tai savotiškas langas, per kurį galima plačiau pasižiūrėti į pasaulį, iš arti pamatyti tokius dalykus, apie kurių egzistavimą (jei nesi tos srities specialistas) net neįtarei.
„Sirenos“ nuo pat jų atsiradimo mane žavėjo tuo netramdomu ir dažnai ausį rėžiančiu riksmu, kviečiančiu išlaisvinti teatrą nuo prietarų. Tai buvo festivalis, kuris be baimės atvirai laužydavo teatro tabu.
Nuostaba (kai akys virsta iš orbitų)
Kiekvieną kartą susidūrus su poetais (o jei sąžiningai, tai su jų biografijomis) man kyla klausimas, kurio dar niekada nedrįsau užduoti nei vienam iš jų. Poetu gimstama ar tampama?
Poezija man – vienas iš tų sunkiai suvokiamų fenomenų, talpinančių savyje visas įmanomas priešybes: tai ir griežta forma, ir visiškas kalbos bei visų įmanomų taisyklių nepaisymas, tai ir bereikšmių žodžių žaismas, ir neišbaigiami reikšmių klodai, tai ir universalios, daugeliui suprantamos idėjos, ir labai konkretaus konteksto reikalaujantys tekstai…
O didžiausią nuostabą kelia neriboti virsmai – eilėraščio magija, galinti visa, kas nepoetiška paversti tikra poezija.
Beje, ne per seniausiai teko išgyventi vieną tokį magišką seansą.
Žvėryne.
Šiltnamyje.
Užsitęsęs savaitgalis
Pastaruoju metu kankina keista būsena. Noriu parašyti apie nusistovėjusius kultūros vandenis sudrumstusį „Naujojo cirko savaitgalį“, bet bijau.
Baisu, jog nesurasiu tinkamų žodžių. O tie, kuriuos sugebėsiu išspausti ne tik neatspindės patirto malonumo, bet dar ir visą naująjį cirką pavers banalybe.
Be galo trokštu išsilaisvinti ir keliais tiksliais apibūdinimais sužadinti skaitytojų smalsumą (bet ne tekstu, o naujuoju cirku).
„Naujojo cirko savaitgalis“ – savotiškas fenomenas. Mano manymu, tai festivalis, kurio ryškiausias, nors ir nepagrindinis bruožas – edukacija. Visų pirma festivalio spektakliai aukštyn kojomis apvertė iki kaulų smegenų į vaikystės prisiminimus įsiėdusį cirko vaizdinį. Čia nelakstė prakaituotu grimu išsiteplioję klounai, visų juslių neužgniaužė gyvūnų šlapimo tvaikas, niekas nesišvaistė botagais ir žiūrovų malonumo vardan neatliko gyvybei pavojingų triukų.
Naujasis cirkas – gurkšnis kitoniškumo
Nenumaldomai artėjantis ruduo – ypatingas metas. Miestą užplūsta jauni, ateities apžavėti veidai, senamiesčio gatvėse ir kiemeliuose glaudžiasi vėsūs pritemę vakarai, o į menų spaustuvę jau šeštus metus iš eilės atkeliauja naujasis cirkas.
Šito įvykio visada laukiu tirtėdama iš nekantrumo, nes žinau, kad tai, ką išvysiu bus gyva ir neįprasta. Truputį kitoks požiūris į meną tiesiai iš naujojo cirko savaitgalio organizatorių ir dalyvių lūpų.
E – flux. Tebūnie šviesa.
Kartais imu nebesuprasti šiuolaikinio meno. Nepadeda net galvos laužymas.
Tuomet baisiausiai įsigeidžiu, jog koks meno kūrinys bamteltų tiesiai ant mano kiauro makufeliaus ir bent patvirtintų Niutono dėsnį…
Kartais atrodo, jog tai neįmanoma. Kartais traukos dėsnis tikrai neveikia šiuolaikinio meno ir jis plevena kažkur pakibęs virš gyvenimo.
Prisipažinsiu tokius jausmus dažniausiai išgyvenu įvairiose menui skirtose institucijose ar stebėdama specialiai surežisuotus proginius-projektinius meno kūrinius.
Tada baisiausiai trokštu dviejų dalykų: tiesos ir šviesos.
Internetinėje erdvėje gausu šviesos šaltinių.
Tiesa, šį šaltinį aptikau laimingo atsitiktinumo dėka, apsilankiau seminare „Three uses of the knife“ ir užtaikiau ant E-flux naujienų portalo bei žurnalo steigiamojo vadovo paskaitos.
Tąkart atsivėrė akys.
Dabar vis dažniau veriasi e-flux internetinis puslapis.
Naftalinas – geriausias pasauly narkotikas
Kažkaip sutapo, jog prie šito teksto prisėdau kovo 8 – tą.
Matyt tarptautinė moterų solidarumo diena – geriausias laikas pagalvoti apie moteris ir moteriškumo atributus. Todėl pradėsiu nuo to, kas dvelkia naftalinu ir it veidrodis atspindi vyraujantį visuomenės požiūrį į tai, kokia turėtų būti moteris. Mada.
Mados industrija - nesustojantis projektų fabrikas, nuolat kuriantis „tobulos moters“ projekcijas.
Galbūt todėl iš viso informacijos srauto apie Vilniaus Taikomosios dailės muziejuje vykstančią parodą „Art Deco mada“ į mano sąmonę ryškiausiai įsirėžė keli blykstelėjimai.
Pirmasis blykstelėjimas televizoriaus ekrane. Prieš akis išnyra čarlstoną šokantis Vasiljevas. Dar vienas blykstelėjimas. Ir meiliai murkdamas Vasiljevas žeria provokuojančią tiesą tiesiai iš ekrano. Kas tarpukary šniaukštė kokainą? Kas rūkė cigarus? Kas trumpai kirposi plaukus? Kas nešiojo mini?
