Kazachiška alternatyva. Alfa ar omega?
Kazachiška alternatyva. Alfa ar omega?

Atostogos Kirgizijos kalnuose buvo tai, kam ruošėmės ištisus metus. Nors ir ruošėmės, bet iki atvykimo vis tiek neįsivaizdavom kas mūsų laukia. Ir štai galų gale didysis „tai“ mus ištiko.

Kalnai tiesiog dieviški - kaip žvakės tiesios Tianšanio eglės, vanduo, kuriuo vienas malonumas malšinti troškulį, saulės nušviesti ledynai, gėlėtas pievų kilimas, viliojantis delno dydžio kamanes, kaimenės laisvai besiganančių žirgų. Tai viena Kirgizijos pusė. Kita – žmonės. Šiuo metu Kirgizijos klesti korupcija, politinės žmogžudystės ir somas (vietinė valiuta).

Didžiąją kirgizų tautos dalį sudaro – „dušmanai“, kurie turi savitą požiūrį į užsieniečius. Turistas – tai pinigų maišas, kurį privalu ištušinti. Kai tave pakankamai nugręžia, tada tu gauni tai, ko nusipelnei. Jie veža tave šimtus kilometrų, skambant Ruskoje radijo ir meiliai blizgindami auksiniais dantimis pasakoja kaip naudoja savo keturias mašinas, nepamiršta pasigirti nacionaliniu turtu: arkliais ir moterimis, kurių grožis nupasakojamas vienodomis kategorijomis. Na, o merginos tikrai įspūdingos. Įspūdingesnės už rinktines Lietuvos fyfas. Bet kuri iš jų be jokių pastangų galėtų pelnyti Eurovizijos karalienės titulą. Jau vien ko vertas sugebėjimas besikratančiam mikroautobuse pasidaryti makiažią švytintį visomis vaivorykštės spalvomis ir iš kinietiškų skudurėlių susikurti Eurovizijos divos įvaizdį.

Štai tokioje aplinkoje mums užgimė klausimas – ar tokiose šalyse, kaip Kirgizija, Azerbaidžanas Albanija, Uzbekija, Kazachstanas, Makedonija ir pan. egzistuoja toks dalykas kaip alternatyva? Ir jei egzistuoja, tai kokia ji?

Paskutinė atostogų para suteikė galimybę paieškoti atsakymo. Belaukdami lėktuvo užstrigom Kazachstano sostinės Almaty oro uoste.

Tą pačią sekundę, kai sugalvojom patyrinėti šį milijoninį miestą, buvom įsiurbti laiko skylės. Prieš mūsų akis stojo didingi it šiuolaikinės lenkų bažnyčios bankų pastatai, iš už kiekvieno gatvės kampo iššokdavo parkeliai ir skvereliai primenantys pionieriškų knygučių iliustracijas, akys raibo nuo šūkių spindinčių pavyzdine socrealizmo retorika, o bendra miesto atmosfera ir gyvenamieji rajonai priminė Šiaulius, Mažeikius, o gal Ukmergę prieš gerą dvidešimtmetį. Tokia nepakeliama būties lengvybė, kai iš nuobodžio norisi apsivemti...

Mūsų bandymas gauti kavos su pienu ir susitikti su pažįstamais išėjusiais į botanikos sodą baigėsi tuo, jog pasiklydom. Svilinant 34 laipsnių karščiui ieškojom lauktuvių ir teisingo kelio. Kažkodėl tai priminė pertrauką mokykloje, dar tais gūdžiais sovietų laikais, kai susikibus po du reikėdavo šlifuoti koridorius, laukiant priverstinio poilsio pabaigos.

Todėl už akių užkliuvęs pavadinimas „Rock cafe“, lepius dekoratyvinius gėlių daigelius primenantys, kvepiantys, švaručiai, iš Placebo ir emo detalių sulipdyti paaugliai, senas prie įėjimo prišriūbuotas motociklas suveikė kaip apvaizdos apsireiškimas. Mes suvokėm: čia gausim alaus ir jei pasiseks šio bei to daugiau...

Kazachiška alternatyva. Alfa ar omega?
Kazachiška alternatyva. Alfa ar omega?

 

To tikėjimo vedini peržengėm slenkstį ir mums buvo atlyginta su kaupu. Puikūs mediniai stalai ir suolai, stiklinės peleninės, į kurias kaip į lovytę gula nuvargusios cigarečių nuorūkos, kondicionierius, penkių rūšių alus, plokščiaekraniai televizoriai, koncertams nepritaikyta sceninė erdvė, tikrų roko grupių fotografijos, Marijos ikoną virš lovos menantis paveikslas, kuriame sutilpo žinomiausi roko pranašai, kvepiantys nepriekaištingi tualetai, neaiškios kilmės ir amžiaus savininkas/ai primenantys veiklų turkų jaunimą, nuostabiai bendraujančios padavėjos, kurias vien už tai ir galima įsimylėti. Jos čia dirba, ir dirba puikiai – rekomenduoja pasiklausyti koncerto, kuris vyks šįvakar, išvardina visus žinomus rusų rokerius, kurių muzika drebino šitas sienas. Jos nesiklauso roko, bet sužino koncerte grosiančių grupių pavadinimus. Jos nežino ką grojo Nirvana, bet netrunka atraportuoti, jog šiame koncerte skambės įvairaus stiliaus kazachiška muzika nuo country iki metalo. Jos...

Žodžiu viskas baigiasi tuo, jog iš šio roko restorano išeiname apsvaigę ir pasiruošę savo gyvenimo nuotykiui: sugrįžti, atsitemti draugus ir atsiduoti kazachiškos alternatyvos šėlsmui.

Grįžimas daug žadantis, tik įėjus skamba Cojaus gabalas. Jį atlieka jaunuolis, kuriam iki tobulybės tetrūksta apgamėlio virš lūpos, mūsų laukia besišypsančios padavėjos, rezervuotas staliukas ir atverstas meniu.

Apsiribojam alumi, kirgiziškais papirosais ir įdėmiu žvilgsniu į sunkiai įžiūrimą sceną.

Aplink alternatyvus jaunimėlis. Repeticija ir komentarai kolegų atžvilgiu užtrunka riebų pusvalandį. Tai šventas laikas, per kurį jaunimėlis ne tik įsidrąsina pradėti koncertą, bet ir pademonstruoja visa ką išmoko per repeticijas. Išgirstam ir The Pink Panther muzikinį motyvą ir nevykusią saksofono improvizaciją ir grėsmingą gitarų pasipjaustymą, tik va kažkaip to countrymetalo pritūksta. Na, bet nerimauti nėra ko, juk prieš akis dar visas koncertas.

Scenoj pasirodžius koncerto vedėjams: merginai su mini sijonėliu, grandine ir blizgesiu padengtomis lūpomis bei vaikiško veido garbaniui su skarele ir basutėmis, šmėkštelėjo mintis, jog visame pasauly paaugliai vienodi: maištauja, maivosi, būna svarbūs, bando gerai atrodyti ir užsiimti veikla, kurią būtų galima pavadinti alternatyva. Kazachstane tokia veikla gali tapti rokas, atliekamas švaria rusų kalba, melodingas it geras pop gabalas ir gana prastai įgarsintas vietinių reperių.

Kiekviena šįvakar grupė turi savo įvaizdį ir savo dievukus, kurių stiliumi atliekamos visos savos kūrybos dainos, o dievukų gabalai it desertas, grojami pasirodymo pabaigoj.

foto karloff-media
foto karloff-media

Rokas Kazachstane – tai ne tik būdas maištauti ar atrodyti svarbiu, tai dar vienas būdas nugriebti grietinėlę – pasisodinus ant kelių siurbti didžiakrūčių vienmečių lūpų saldybę, kol jų keistų formų ir spalvų nagai bėgioja po džinsais aptemtas šlaunis...

Nusižiūrėję vieną tokį aistringą rokerį, pabandėm išsiaiškint, kur slepiasi Kazachstano roko dinozaurai ir buvom gerokai nustebinti. Pasirodo mes stovėjom prie roko ištakų. Seniais čia vadinami tie, kurie jau kokius tris metus brazdina gitarom. Po šio atsakymo, kažkaip nebeliko klausimų apie tai ką reiškia būti naujoku.

Liko tik laikas, kuris šįkart mus labai spaudė, todėl teko apsiriboti tik Cojaus ir Splin gerbėjų muzikiniais pasitaškymais.

Išklausę tik dvi iš šešių šio vakaro grupių išsiritom į gatvę. Pasirodo ten ir vyko tikrasis tūsas. Roko gerbėjai pasinaudoję pauze atakavo alaus kioskelį, artimiausią parduotuvę ir kolegas. Pigus alus, aistringos diskusijos, šaudymas akimis, flirtas, nuo kurio kaista oras, cigarečių dūmų uždanga – visa tai kazachiškas rokenrolas, kupinas paaugliškos potencijos.

Į oro uostą grįžom tikėdamiesi, jog kada nors tai pavirs į žadėtąjį, bet taip ir neišgirstą kazachišką countrymetalą. Kada nors per kitas atostogas...

Monika Slančiauskaitė

foto karloff-media.kz ir manipuliacija.lt

foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media
foto karloff-media