„Kas mato smukimo požymius, tas supranta, kad moralė ir visa, kas slypi už švenčiausių jos pavadinimų
ir formų liudija apie gyvenimo menkėjimą, pabaigos artėjimą, „baisų nuovargį".
(F. Nietzshe)
Gal tai paranoja, bet kažkodėl man vis atrodo, jog etika (oficialioji moralė) nesuderinama su estetika (Jan Saudek, Banksy, Andre Serran, Pier Paolo Pasolini, Šarūnas Sauka, „Tūkstantis ir viena naktis" ir t.t.). Nors... kiek egzistuoja sąvoka - menas, tiek egzistuoja ir diskusijos apie meno formas, suvokimą, svarbą, reikšmę, tikslus, misiją, vertę... Ir kaip bebūtų gaila dažnai šios diskusijos paverčiamos kriterijais, suteikiančiais objektui, veiksmui, konstruktui meno kūrinio statusą, tarsi menas negalėtų egzistuoti be įvardijimo.
Uždaras ratas, iš kurio kartais taip sunku ištrūkti (ypač meno vertintojams).
Galbūt todėl pastaruoju metu Rusijos meno ir kultūros pasaulį krečia aistringos diskusijos apie tai, kas iš tikrųjų yra menas.
Keletas diskusijų rusų kalba:
Diskusijų kaltininkai - „Война" - menininkų, intelektualų, kuriems atsibodo tylėti ir kęsti cenzūrą (gyvenime ir kūryboje) priespaudą, pažeminimą, grupė.
Tikrąjį grupės veidą labiausiai atspindėtų nuotrauka iš akcijos – orgijos „Dulkinkis už įpėdinį Meškiuką", skirtos Dmitrijaus Medvedevo1 prezidentinės valdžios perėmimo iš Putino proga (http://plucer.livejournal.com/55710.html ), bet nesinori būti apkaltintai pornografijos platinimu, todėl siūlau susipažinti ir su kitu grupės veidu.
„Война" buvo įkurta 2007 vasario 23 dieną. Rusijoje - tai sovietinės armijos diena. Grupės nariu gali tapti kiekvienas norintis. Lygiai taip pat lengvai kiekvienas gali palikti „Война". Grupės aktyvistai, negali įvardinti tikslaus narių skaičiaus, dažniausiai net nežino, kuris grupės sparnas kokią akciją organizuoja. Bet jiems tai ir nerūpi... Jiems rūpi atkurti romantišką menininko – intelektualo, kovojančio ir nugalinčio blogį vaizdinį. Tokį vaizdinį, kurio prototipu galėtų tapti, bet kuris drąsus kuriantis žmogus. Grupės manifeste šis tikslas pažymėtas numeriu 1.
Žiniasklaida nepakenčia tokio anonimiškumo, todėl po kiekvienos akcijos ar menininkų suėmimų vis „medžioja", stengiasi ne tiek įsigilinti kas ir kodėl vyksta, kiek išskirti ir išryškinti, tai vieno tai kito grupės nario portretą.
Jūsų dėmesiui keletas portretų, be kurių oficialioje informacinėje erdvėje„Война" nebeįsivaizduojama .
„Война" ideologas, brendo kūrėjas - Алексей Плуцер-Сарно (Aleksejus Pluceris – Sarno). Žinomas filologas, nenormatyvinės leksikos (keiksmažodžių) žodyno sudarytojas, meno kritikas, įvardinamas kaip „Война" draugas.
„Война" įkūrėjas, lyderis - filosofas Олег Воротников (Вор) (Olegas Vorotnikovas (Vagis)).
„Война" lyderis - Леонид Николаев (Лёня Ёбнутый) (Leonidas Nikolajevas (Lionia Pisteltas).
„Война" lyderė, idėjų akcijoms generatorė – Olego Vorotnikovo žmona Наталья Сокол (Коза) (Natalija Sokol (Ožka)) kartu su jauniausiu grupės nariu sūnumi Kasparu (Каспер).
Šiais žmonėmis, kaip ir visa grupe tiek žiniasklaida, tiek visuomenė, tiek represinės struktūros susidomėjo po pirmosios jų akcijos, kuri įvyko pirmaisiais grupės gyvavimo metais gegužės 1 – tarptautinę darbo žmonių dieną. „Война" aktyvistai nepasikuklino, rėkdami „laisvė kasai" ir mėtydami benames kates į „Macdonaldo" darbuotojus, pasveikino šiuos su darbo liaudies švente.
Jau matau, kaip pasipiktinę, paklaikę ir nuo įsiūčio užraudę žmonės vienas per kitą rėkia, koks gi čia menas vargšus, išnaudojamus, samdomus darbuotojus užmėtyti nieko dėtais, likimo ir žmonių nuskriaustais padarais.... Kažkada gal būčiau sutikusi, jog reikia pagailėti vargšų žmonių ir gyvūnų... Bet susipažinus su „Война" veikla man automatiškai kyla kitoks klausimas. Jeigu gegužės 1 - osios „šventimas" vartojimo meką, reprezentuojančiame „Macdonalde", tiems patiems užguitiems žmonėms nesukelia jokių nemalonių pojūčių, kodėl juos turėtų sukelti skraidančios katės?
Kontekstas - tai svarbiausias elementas norint suprasti nesuprantama.
„Война" „išpuolius" žmonių sąmonėje menu gali paversti tik mąstymas, o ne stereotipai ir visuotinai priimtos normos.
Jų menas - aktualus, o kadangi situacija Rusijoje sudėtinga (eilinis pilietis, neturintis daug pinigų ar įtakingų draugų neturi vertės ir tikrai turi labai mažai laisvės tiek socialiniame, tiek valstybiniame, tiek kasdienio gyvenimo lygmenyje), todėl „Война" akcijos kartais įgauna skaudžias, eilinių (mąstymo prasme) žmonių jausmus žeidžiančias formas.
Maskvoje miesto šventės proga didžiuliame prekybos centre akcijos „*Dekabristams atminti"2 grupės aktyvistai korė gėjus (vienas iš jų buvo žydas) ir kaukazietiškų, bruožų juodadarbius (nelegalius darbininkus iš broliškų respublikų).
Anot grupės lyderio Olego Vorotnikovo visuomenėje marginalizuojamų, stigmatizuojamų, ignoruojamų grupių korimas - daugiaprasmis. Tai ir paralelė tarp carinės ir dabartinės Rusijos, kurios valdžiai nieko nereiškia žmonių, besipriešinančių režimui, gyvybės. Dabar Rusijoje neaiškiomis aplinkybėmis pradanginami, žudomi žurnalistai (žudikai ir užsakovai dažniausiai nerandami), carinėje Rusijoje tremiami ir baudžiami mirtimi buvo pažangūs dekabristai. Juos, ir kovą prieš nesibaigiančią (tik kitas formas įgaunančią) baudžiavą simbolizavo prekybos centro pakaruokliai: 3 juodadarbiai – valstiečius bei pietinio dekabristų judėjimo atstovus, 2 gėjai – liberaliuosius dekabristus, siekusius monarchijos panaikinimo ir konstitucija paremto valdymo bei šiaurinio judėjimo atstovus. Tuo pačiu tai ir simbolinis tos pačios visuomenės tyliai garbinančios vergišką darbą ir „pederastiją" pasmerkimas.
Šie menininkai tarsi veidrodis reflektuoja tai, kas vyksta su žmonėmis čia ir dabar, taip apnuogindami begalinę daugelio baimę išvysti priešais save idiotą ir suvokti, jog tas idiotas veidrodyje esi tu. Nuojauta, jog veidrodis nemeluoja, valdžios atstovus bei represines struktūras varo į neviltį. Su šia baisia tiesa kovojama kaip su ekstremizmu (aktyvistai sekami, pasitaikius progai sodinami į tardymo izoliatorius, prieš juos pradėtas ne vienas baudžiamasis procesas). Todėl vienas pagrindinių bruožų, kuris išskiria šiuos menininkus bei jų kūrinius – BEGALINĖ DRĄSĄ.
Tagansko rajono teisme posėdžio metu „Война" suorganizavo punk'o koncertą, kurio metu atliko dainą "Visi mentai niekšai", vykdė tiesioginę koncerto transliaciją ir filmavo dainos video klipą.
Ši akcija - reikalavimas nutraukti absurdišką bylą, kuri įteisina cenzūrą. Kaltinamasis - žinomas šiuolaikinio meno kuratoriaus, menotyrininkas Andrejus Jerofejevas, parodos "Uždraustas menas" organizatorius. Kaltinimas – parodoje išeksponuoti paveikslai žeidžiantys žmogišką orumą, skatinantys neapykantą. Kaltė – atsisakymas nukabinti "blogį" nuo sienos.
„Cenzūra čiulpia" Andrejaus Jerofejevo palaikymo akcija (vyko prie prokuratūros), prasidėjus tardymams.
Kitas išskirtinis grupės bruožas BEKOMPROMISIŠKAS TIESOS IR TEISINGUMO TROŠKIMAS.
„Война" aktyvistai dažni svečiai mentūroje. Dažniausiai iš ten jie išeina sužaloti ir visai nesvarbu, kokia jų lytis, nuopelnai ar amžius. „Mento pažeminimas jo namuose 1 dalis" - tai savotiška, auklėjimo akcija, bandymas neišsilavinusius policininkus supažindinti su vertybėmis, dialogo su visuomene, kurios didžioji dalis bijo policininkų savivalės, užmezgimas.
Rusijoje nemenka dalis avarijų, kurios baigiasi mirtimi ar sunkiais sužalojimais, įvyksta dėl besakio švyturėlių naudojimo. Įsijungęs švyturėlį valdininkas gali bet kada ir bet kur iššokti į kelią visiškai nepaisydamas kelių eismo taisyklių. "Mirtinas numeris" – mirtina kova prieš mirtį nešančias privilegijas.
Asmenys, prieš kuriuos nukreiptos šios akcijos tampa ne tik jų dalyviais, bet ir instrumentais, kurių pagalba atskleidžiamas situacijos absurdiškumas (organas, skirtas tvarkai palaikyti - „bezpridielo" ir smurto šaltinis, švyturėlis, turintis padėti keblioje situacijoje tampa mirties simboliu ir t.t.)
Eiliniai piliečiai autoritarinėje valstybėje praktiškai neturi galimybės išreikšti savo nepasitenkinimo taip, kad būtų suprasti, todėl „Война" silpnųjų ginklą – protesto akcijas, viešai išeksponuodama ir teatralizuodama, paverčia menu.
Anot "Война" aktyvistų - "tai galingas politinis gatvės menas. Jis konceptualiai itin politizuotas ir ypač aktualus. Iki tokio laipsnio, kad jį galima laikyti ir atskiru poetišku poelgiu, nesusijusiu su menu. Bet būtent tai, kad "Война" akcijose meno beveik nėra, ir paverčia jas ultrašiuolaikišku naujuoju menu."
Kurdami ir įgyvendindami tokias akcijas šie žmonės atlieka „šventvagišką" aktą - demistifikuoja ir desakralizuoja meną, išneša jį iš galerijų , muziejų, dirbtuvių į gatvę, paverčia jį kasdienybės dalimi, viešu nuomonės reiškimo būdu, necenzuruotu (visomis prasmėmis) išlaisvinančiu kalbėjimu.
Apie tai byloja ir jų akcija "Rūmų perversmas", po kurios grupės aktyvistai "pagaliau" buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už chuliganizmą, nes apvertę policijos automobilį pasikėsino į valstybės turtą. Akcijos pretekstas – grąžinti vaikui pariedėjusį kamuolį. Akcijos kontekstas – valstybėje vykdoma teisėsaugos organų reforma. Ji turėtų pažaboti policijos savivalę, padidinti jų atsakomybę prieš visuomenę, pagerinti įtariamųjų, teisiamųjų ir nuteistųjų už nesunkius nusikaltimus padėtį. Įstatymai pagerinantys teisiamųjų padėtį ignoruojami, siekiant pažaboti ektremizmą policijos savivalei suteikta nežabota laisvė. Taigi kol kas pasikeitė tik pavadinimas (milicija tapo policija), o turinys liko toks pats šūdinas.
Todėl "Война" apverčia mašiną, nes negali apversti sistemos.
Pirminis ir neišsenkantis šaltinis apie karą su abejingumu, sąstingiu ir ribotu mąstymu rasite oficialiame grupės puslapyje:
http://en.free-voina.org/about
––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
* "Война" – tariama voina, reikšmė – karas
1medved (rus.) - meška
2Dekabristai [rus. dekabristy < dekabr — gruodis], Rusijos revoliucionieriai, sukėlę 1825 gruodžio sukilimą prieš vienvaldystę ir baudžiavą.
Monika Šlančauskaitė
