jim_dine_blogutis.lt
jim_dine_blogutis.lt

Pradėsiu savo istoriją nuo to, jog parodoje žiūrinėdama Jim Dine fotografijas jaučiausi taip, tarsi tupėčiau prie apžlibusio veidrodžio...

Kuris kažkodėl užsispyrė ir nepanoro parodyti to atspindžio, kurį tikėjausi išvysti.

O buvo taip...

Pirmiausia jo fotografijas užtikau kažkur internete: mažučiai juodai balti paveikslėliai, į kuriuos žiūrint atsiveria, kažkoks stebuklingas pasaulis.

jim_dine_blogutis.lt
jim_dine_blogutis.lt

Atrodo imi matyti tai, kas nulėmė konkretaus vaizdo atsiradimą:  fotografo nuotaikas, ryšį ir santykį su užfiksuotais objektais. Žiūrėdamas jautiesi taip tarsi galėtum apčiuopti fotografijos užgimimo momentą.

Niekada nebūčiau pagalvojus, jog nuotraukos gali taip atrodyti.

Magiškas daugiasluoksniškumas. Intymumas ir sukryžminti vaizdai.

Visada jutau ypatingą silpnybę koliažams.

Todėl aptikusi žinutę, jog Nacionalinėje dailės galerijoje vyks ne tik Jim Dine fotografijų paroda „Portretai“ (iki 08. 28),  bet ir spaudos konferencija, suspirgėjau.

Buvau šventai įtikėjusi, jog menininkas ir bus tas triušis, paskui kurio mintis bėgant atsivers stebuklinga pažinimo ola.

Baisiai norėjosi išvysti veidą to, kuris savo kūrybą tapatina su pažinimu per (suasmenintą) žiūrėjimą.  Anot Jim Dine: “Šią portretų seriją nors mieliau vadinčiau tai “veido” (fenomeno apmąstymu) sudaro įvairių žmonių ir mano paties atvaizdai, tačiau pagrindinis objektas – aš, stebintis veidą. Net skulptūrų nuotraukos perteikia mano žvilgsnį į veidą, kurį sukūriau iš bronzos, medžio ar molio, ir kuriam, kaip visuomet, mėginu įkvėpti gyvybės (sąmonės) naudodamas šį magišką įrankį – fotoaparatą.”

Deja, to stebinčio veido išvysti taip ir neteko.

Buvo tik trys tvarkingai atrodančios moterys, diktoriškais balsais. Šie beveik identiškai atkartojo parodos lankstinuko turinį, nuolat minėjo litvakišką menininko kilmę.

Parodos atidarymas buvo tarsi dar vienas informacinio lankstinuko  atkartojimas tik su gausesniu būriu oficialių asmenų ir didesne patoso doze.

jim_dine_blogutis.lt
jim_dine_blogutis.lt

Salė nr. 5, dydžiu tikrai priminė triušio landą. Ekspozicijai labai pritrūko erdvės.

jim_dine_blogutis.lt-6
jim_dine_blogutis.lt-6

Nustebino ir fotografijų transformacijos. Maži juodai balti magiški kvadratai išsiplėtė į nemenkų formatų spalvotas nuotraukas. Kai kurias iš jų dydis subuitino. Nebeliko intymumo, to pojūčio, jog jos skirtos niekam kitam tik tavo žvilgsniui.

Anot Jim Dine, jam kūryboje svarbiausi asmeninės erdvės vaizdiniai, kurių pagalba jis gali atrasti kitą, tą kuris yra anapus objektyvo. Fotografavimas, tai ne tik būdas užfiksuoti kitą, bet ir galimybė užmegzti su juo ypatingą ryšį – atrasti kitą savyje.

jim_dine_blogutis.lt
jim_dine_blogutis.lt

Todėl nelabai suvokiu, kodėl menininkas sukūrė dar vieną kliūtį stebėtojui. Panoro, jog jo atspindys taptų nesibaigiančio kūrybos proceso dalimi. Įrėmintų fotografijų stiklai blizgėjo geriau nei naujai nupoliruoti veidrodžiai.

Nuolatinė vaizdo evoliucija.

Netikėtai pati sau tapau kliūtimi, trukdančia tapti meno kūrinio suvokėja. Atspindys vis nuraibuliuodavo blizgiu stiklo paviršiumi, nubaidydamas artėjantį palaimingą suvokimą. Dar dar viena akimirka ir tuoj tuoj išvysi prieš akis išnyrančią būtį...

jim_dine_blogutis.lt
jim_dine_blogutis.lt
jim_dine_blogutis.lt
jim_dine_blogutis.lt

Laimei atokiame salės nr. 5 kamputyje gulėjo stora knygą su gausybe jo fotografijų, tai buvo palaimingas atradimas ir visa ką atperkanti akimirka.

Todėl visiems norintiems pamilti Jim Dine kaip fotografą siūlyčiau pažintį su jo nuotraukomis pradėti spaudoje.

Nuo magiškų juodai baltų kvadratų...

Monika Šlančauskaitė

Foto: manipuliacija.lt