Oyvind Ougaard
Oyvind Ougaard

Papasakoti kitiems apie savo jausmus gana sudėtinga. Priversti kitus pajusti tą patį ką ir tu jauti praktiškai neįmanoma. Todėl pradėsiu šią istoriją iš toli. Tikiuosi, kad tie, kurie nueis su manimi šį kelią iki galo ... galų gale susigundys.

Kai pagalvoji viskas nutiko ne taip ir seniai, prieš porą metų. Pirmoji pažintis su Klezmer muzika buvo tokia nerangi kaip pirmas pasimatymas. Sėdėjau kėdėje, vyko kirpimo procesas, kurį lydėjo lengvas muzikinis fonas. Tik staiga mano ausis užgriuvo nenusakomos energijos srautas, pagardintas egzotiškais instrumentiniais intarpais, rytietiška melodija, vinguriuojančiu vyrišku balsu ir sveika ironija trykštančiu tekstu. Likau it žaibo trenkta, o mane kerpantis draugas lūpų kampučiu mestelėjo grupės pavadinimą „Amsterdam Klezmer band“ (http://www.amsterdamklezmerband.nl/news.html). Dar kitas draugas išvydęs mano akis, pasistojusias iš malonumo, nepatingėjo sužvejoti internetinėse platybėse ne vieną „gigarobotą“ šios grupės muzikos.

Kurį laiką su juo diskutavom – kaip keistai ši muzika per visus gabalus išlaiko kažkokį labai jau pažįstamą muzikinį motyvą, skambesys labai jau rytietiškas, vokalo ir instrumentų dermė kaži kokia „bregoviška“, tekstai verčiantys iš koto. Atrodė, kad tau suokia Olandijos rusai, nes tas vokiškai rusiškas dialektas toks užvedantis...

Diskusijoms išsekus, tiesiog pasinėriau į beprotišką muzikos sūkurį ir užmiršau viską aplink, tik jutau kaip šoka mano smegenų ląstelės.

Nenumaldomai atėjo laikas, kai sulaukiau ir antro pasimatymo su Klezmeriais.

Šįkart jis įgavo teksto pavidalą - buvo toks velniškai informatyvus ir techniškas (http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3236&kas=straipsnis&st_id=14729 ).

Šitie jidiš kultūroje užgimę, XIX amžiaus pankais pravardžiuojami muzikantai mane galutinai pavergė. Pavergė tuo, jog susiformavo rytų Europos kultūrinėje erdvėje, subrendo besitrankydami po vestuves ir linksmindami žydišką bendruomenę, laužydami ne tik tame amžiuje susiformavusias akademinės muzikos taisykles, bet ir nusistovėjusias visuomenines normas.

Channe Nussbaum
Channe Nussbaum

Aš dievinu punk'o dvasią, todėl trečias pasimatymas su Klezmer muzika ne tik įgijo kūną ir kraują, bet kaip nokdaunas paguldė mane į gerbėjų gretas. Pasirodo Vilniuje vyko pirmasis Baltijos šalyse Klezmer muzikos festivalis, aš ta idėja ir faktu buvau taip apžavėta, jog beveik sugebėjau pražiopsoti jį. Kažkaip stebuklingai atsibudau paskutinę dieną, susėmiau visus savo sugyventinius (draugą ir šunį) ir išvariau į tikrą pasimatymą su Klezmer muzika. Ten koncertavo trijulė iš Skandinavijos „Trio Klezmer“ (http://www.trioklezmer.dk ). Ją sudaro dvi garbanės trykštančios moterišku žavesiu, puikiai valdančios savo instrumentus (viena balsą, kita smuiką) ir besilinksminantį ruonį primenantis, ūsuotas vyriškis, kuris išdarinėjo stebuklus su armonika. Nors šio renginio scena buvo gerai paslėpta tarp šmc kiemelio ir skverelio, kurį dievina visi pavadėlius nešiojantys keturkojai senamiesčio gyventojai, tačiau koncertas buvo nepriekaištingas. Jauki scena, geras įgarsinimas, trio idealiai atspindintis Klezmer muzikos dvasią ir dainuojanti diva, kuri savo dainavimu į šokių aikštelę galėtų išvilioti net numirėlį. Beje, pirmosios jos vilionėms pasidavė vyresnio amžiaus damos, po to prie jų prisijungė vyriškiai ir kai jau buvo nebeįmanoma susilaikyti į šokio glėbį, divos vedamas, puolė ir jaunimas. Tik gaila, kad neprisijungė policija, mat diva specialiai jiems dedikavo vieną savo kūrinį. Paaiškėjo, jog ji negali atsispirti uniformoms, kokios jos bebūtų: matomos, tarnybinės ar sielos džiaugsmą ir laisvę ribojančios. Su tuo susijusi viena paprasta istorija iš divos gyvenimo. Ji Danijos žydė, iš Kopenhagos, o Kopenhagoje reziduoja gana didelė ir gana konservatyvi žydų bendruomenė. Diva toje bendruomenėje netilpo, nes dievina šnicelius iš „švainės“, krevetes ir džiaugsmingą gyvenimo būdą. Taigi šabas jai ne kliūtis.

Euforijos pagauti nusprendėm būtiniausiai sudalyvauti ir festivalio uždarymo renginyje, jo scenoje turėjo pasirodyti visi festivalio klezmer'iai. Pagal rytinį koncertą sprendėm, jog turėtumėm likti be galvos, bet su nedingstančia česyro šypsena.

 

 

Uždarymo koncertas vyko dieviškoje erdvėje - Vilniaus Pranciškonų rūmų kiemelyje, bet ties ta vieta dieviškumas ir pasibaigė, nes įgarsinimas buvo velniškas. Dėl jo, pusė muzikos žavesio prapuolė kaži kur dausose. Koncertą pradėjo „Berlyno Yddisch choras“ iš Vokietijos. Ir jei ne dramblio dydžio charizmatiškas choro vadovas bei rytiniai prisiminimai apie kojas kilnojančias ir šokių aikštelę okupavusias choristes, visas šis pasirodymas būtų priminęs estradinį pasidainavimą jidiš motyvais.

PICT3408_r.jpg

Po šio romantiško pasilingavimo, scenon įplaukė rytinė diva, kuri mus nukautavo dar kartelį. Taigi po jos nebaisus mums buvo ir baltarusiško stiliaus klezmer su parepavimais, kuriuo pavaišino „Minsker kapelija“. Tik va, po jų sunkiau buvo klausytis nepaprastai švaraus (kiek leido įgarsinimas) ir akademiško „Trio Klezele“. Jų skambesys buvo kažkas tarp nuobodaus ir neįdomaus, taip profesionaliai nušlifuota ir negyva it akademinis džiazas.

Taigi augant sarkazmui ir keipstan nuotaikai, įvyko stebuklas, pakylėjęs kone iki ekstazės. Pasibaigus soliniams pasirodymams scena prisipildė. Joje kaip vyšnaitės ant torto sutūpė visi festivalio dalyviai pradedant solistais ir baigiant grupėmis, tada ir prasidėjo. Tai buvo tikra muzikinė orgija. Vieną improvizaciją keitė kitą, solistai pademonstravo tokius muzikinius viražus, kurių pavydėti galėtų net kiečiausi džiazmenai. O mums tereikėdavo garsiai pasvajoti, norai išsipildydavo sekundės greitumu. Įsigeidus šokėjų, į scenos priekį įsiveržė choro dainininkės ir rytinė Klezmer dvasia grįžo. Minia ošė...

O aš labai labai lauksiu ketvirto pasimatymo.

Monika Šlančauskaitė

foto ir video manipuliacija.lt

Mette Smidl
Mette Smidl
PICT3402_r.jpgPICT3399_r.jpgPICT3379_r.jpgPICT3422_r.jpgPICT3428_r.jpg