Nepažįstų nei vieno vaiko, kuris ko nors nebijotų. Aš irgi kažkada buvau vaikas. Mano didžiausia baimė gyveno spintoje, kartu su mylimiausiais daiktais, už tamsių durų, su apvalia blizgančia rankena. Tą vaikystės baubą į rankas imdavau retai, apimta kažkokios keistai pakilios nuotaikos. Stipriai užmerkus akis dėdavau mamai ant kelių ir apimta švento siaubo laukdavau kol tai prasidės...
Ir vėl su savo vaikystės baubu akis į akį susidūriau po labai ilgo laiko Nacionalinėje dailės galerijoje.
Prasidėjo viskas nuo beprasmių plepalų, virstančių iš beveidžių kostiumuotų padarų lūpų. Oficialybės ir abstraktybės sunkiai dribo ant grindų, šokčiojo vis atsimušdamos į daugybės žmonių veidus... Tuo tarpu pats įvykio kaltininkas žvelgdamas į niekam nematomus tolius žaidė savo nykščiais.
Viskas pasikeitė maestro prabilus, pasipylė upeliai jaukaus plepėjimo. Vaikystėje nebūčiau patikėjusi, jog šitas, minkštai kalbantis, žmogus ir mano baimių kūrėjas vienas ir tas pats asmuo.
Iki apsilankymo šioje parodoje žinojau, jog Stasys Eidirgevičius (http://eidrigevicius.com) – gąsdinančiai genialus iliustratorius, plakato meistras, tapytojas, piešėjas. Ir pasirodo net neįtariau, jog jis skulptorius, fotografas, performansų ir kaukių kūrėjas. Padariau išvadą: apžvalginių parodų lankymas neįkainojama galimybė vis iš naujo atrasti, atrodytų jau gerai pažįstamus, menininkus.
Ką man šis menininkas iš tikrųjų reiškia supratau tik po parodos. Ji mane pritrenkė. Čia išeksponuotas Eidrigevičius buvo lengvai atpažįstamas, tačiau kitoks nei buvau įpratusi matyti... Tai privertė atlikti sukauptų vaizdinių ir įsivaizdavimų inventorizaciją.
Eidrigevičius - iliustratorius. Parodoje jo buvo mažai ir visiškai nepriminė vaikystės baubo. Iš tikrųjų labai pasigedau tų fantasmagorinių, gąsdinančių ir užburiančių vaizdinių, kurie priversdavo virpėti it kaleidoskopą besisukančią vaizduotę.
Niekada nepamiršiu to jausmo, kuris apimdavo vartant Eidirgevičiaus iliustruotas knygutes. Tai tarsi kelionė mišku temstant. Tekstas – pažįstamas takas, besidriekiantis priešais akis, tikrai žinodavau, kas nutiks, kai jis baigsis. Iliustracijos - tarsi storakamieniai medžiai, niekada nežinodavau, kas už jų slepiasi... Sunku būdavo patikėti, jog ta pati parašyta istorija.
Eidirgevičius – plakatų kūrėjas mano gyvenime atsirado daug vėliau, kai čia pat vykstančios transformacijos ir nežaboti vaizduotės pliūpsniai ėmė kelti ne baimę, o susižavėjimą. Todėl dar iki šiol gailiuosi, jog šito menininko veido neteko pažinti gyvai. Parodoje nebuvo nei vieno plakato. Bene vienintelė galimybė Lietuvoje, bent akies krašteliu žvilgtelti į šitą kūrybos sritį, tai pavartyti Vilniaus paveikslų galerijos išleistą katalogą. Pasirodo kažkada senai senai (gal prieš kokį šimtą metų) Vilniuje vyko Eidirgevičiaus plakatų paroda, nors kituose pasaulio kraštuose jis tiesiog kuria plakatus įvairiems kultūros ir meno renginiams bei reiškiniams...
Eidirgevičius - tapytojas ir piešėjas. Šie maestro veidai bene geriausiai ir ryškiausiai atskleisti parodoje. Įvairių dydžių (nuo vos įžiūrimų miniatiūrų iki didelių paveikslų), įvairiomis technikomis atlikti kūriniai buvo okupavę beveik visas Nacionalinės dailės galerijos sienas. Ten buvo viskas ir lanksti, greita linija ir siurrealistiniai virsmai bei transformacijos, prislopinti paveikslų tonai praplyštantys netikėtais ryškių spalvų proveržiais ir dešimtys, būties paslaptis priglobusių, kaukių.
Eidirgevičius – skulptorius. Nematytas ir nežinomas. Tiek parodoje, tiek internete suradau vos keletą pavyzdžių. Vienintelis dalykas, kurį atpažinau, tai noras konstruojant išgauti formas. Nežinau ar man patiko, žinau tik tai, jog nesujaudino.
Eidirgevičius – fotografas. Dar vienas mažai pažįstamas veidas, o gal labiau kaukė... Fotografijos parodoje buvo per mažai, kad galėčiau įvertinti Eidirgevičių kaip fotografą, bet tikrai užtektinai, kad pasidalinčiau pirmu įspūdžiu. Mačiau bandymus žaisti su erdve, kuri praranda apimtis ir suplokštėja tarsi popieriaus lapas, išryškindama tik sterilias vaizdo konstrukcijas.
Eidirgevičius – performansų kūrėjas. Jei apsiriboti tais, kurie buvo demonstruojami parodoje, tuomet svajočiau, kad ši pažintis nebūtų įvykusi. Nevykusiai nuobodžiai nufilmuoti vaizdai pagardinti saldoku muzikiniu fonu. Kažkodėl tai priminė žaidimą smėlio dėžėje, kai žaidimas įdomus ir suprantamas tik pačiam žaidžiančiajam, nes tiks jis žino kiekvienos smiltelės ir pagaliuko reikšmę. Man toje smėlio dėžėje pasirodė ankštoka...
Todėl šoku tiesiai prie kaukių, kurias maestro magiškai keičia, valdo ir kuria. Tai tarsi vizitinė kortelė, kurią pamačius į galvą šauna vienintelė mintis – Eidirgevičius. Įstabu, jog Eidirgevičiaus kuriamos kaukės netenka vienos pagrindinių funkcijų – slėpti. Jos – egzistencijos šuliniai, kupini gyvybės. Tereikia žvilgtelti per to šulinio kraštą ir tyvuliuojančioje begalybėje išvysi patį gyvenimą. Tikriausiai ta netikėta galimybė vaikystėje mane ir gąsdino...
Mano baubo nebeliko.
Monika Šlančauskaitė
foto manipuliacija.lt ir kiti
