Amerikietiška pasaka arba atrastas žemynas

va taipPastaruoju metu mano gyvenime viskas klostosi pasakiškai. Turiu pasakiškai daug laiko gyvenimo džiaugsmams ir malonumams, rytais it sumuštinius ryju pasakas ir kas vakarą kaip ištikimas šunytis šmurkšteliu pro praviras „Pasakos“ duris. Ten dabar tikras šiuolaikinės JAV dokumentikos rojus. Ir ne tik todėl, kad „Pasaka“ įsikūrusi pačioje senamiesčio širdyje, pasakiškai jaukiose patalpose, ne tik todėl, kad visi šie kino seansai nemokami, o todėl, kad čia ir dabar atsiveria durys į visiškai kitokį pasaulį...

 

Prieš tai aš pažinojau Ameriką sulipdytą iš krūvos stereotipų (prikaupiau iš ten gyvenančių draugų ir giminaičių pasakojimų bei foto vaizdelių, teliko ekrane transliuojamų simuliakrų). Vienintelė (kaip man atrodė) gryną amerikietišką tikrovę atspindinti gija buvo „South Park“ animacija ir puikiai surežisuota Michael'o Moore'o realybė.

 

Žodžiu mano nuomonė apie šį pasaulio stebuklą – nepajudinama kaip uola – yra ką pamatyti, bet atsidurti ten, šalia tų, kurie vadina save tikrais amerikiečiais, kažkaip nesinorėtų. Todėl festivalį lankyti pradėjau atsargiai ir su išankstine nuostata, kuri pasirodo su dokumentika neturi nieko bendro. Po pačio pirmo filmo pajutau, kaip kažkas manyje ėmė ir sulūžo. Nuomonė apie JAV liko ta pati, bet požiūris į žmonės ir jų gyvenimą, pasikeitė. Nors ir būdami statistiniais vienetiais kaži kur toli, jie iš abstrakcijos virto asmenybėmis, gyvais, tikrais žmonėmis.

 

Tai įvyko dėl vienos labai paprastos priežasties. Iš to kiek filmų mačiau, man susidarė įspūdis, jog pagrindinė ir stipriausia šių dokumentinių filmų tema – problema. Ne ta užaštrina iki skausmo ir beprotybės problema, kai nieko nesinori girdėti, o tik transliuoti pasauliui savo nelaimę. O tokia problema, kuri yra dalis kažkieno gyvenimo, todėl apie ją yra kalbama, pasakojama. Nes žmonės nori ne tik patys suprasti kodėl taip yra. Jie bando parodyti problemą taip, kad ir kiti, neturintys su ja nieko bendro, pabandytų suvokti kas tai yra.

 

Stipriausią įspūdį paliko pirmasis pamatytas filmas. Galiu pasidžiaugti, jog festivaliui baigiantis, tas įspūdis niekur nedingo, o tyliai tūno ir vis verčia susimąstyti apie tokius žmonės, kurie visuomenėje laikomi kitokiais grynai dėl fiziologinių dalykų.

 

Mitų tvarka“. Taiklus pavadinimas. Šis žodžių derinys tampa raktu, kuris padeda atverti visas ekrane transliuojamų vaizdų reikšmes.

Filmas pasakoja paprastą istoriją su gana nepaprasta potekste. Mažas miestelis JAV pietuose. Miestelyje gyvenantys baltaodžiai (ex vergvaldžiai) turi tradiciją švęsti užgavėnes. Šios šventės pagrindas, karnavalas ir eitynės. Šio miestelio gyventojai afroamerikiečiai (ex vergai) irgi dalyvauja karnavalinėje baltųjų eisenoje. Šimtmečius pagrindinė jų funkcija buvo eisenos metu nešti deglus, šokti ir groti.

 

Dabar šiame miestelyje vyksta du užgavėnių karnavalai. Afroamerikiečių dalyvaujančių baltaodžių eisenoje funkcija vis dar nepasikeitė. Tačiau filme kalbama ne tik apie tai. Čia kalbama ir apie permainas, apie žmonės, kurie po truputį peržengia barjerus. Nors tie barjerai ir atrodo juokingi, greičiau panašūs į bereikalingą butaforiją, bet jie yra taip giliai įsišaknijusios visuomeninės normos dalis, kad jų neskubama griauti.

 

Tai geras filmas apie rasines problemas. Mane sužavėjo pasirinktas kalbėjimo būdas ir stilius. Filmo kūrėjas tarsi neparodo, kurioje barikadų pusėje jis stovi. Jis leidžia samprotauti šio filmo herojams, o tai idealiai atskleidžia problemą ir jos esmę.

 

Jau šio teksto pradžioje minėjau, kad labiausiai šiame festivalyje mane sužavėjo problematiškumas ir gebėjimas apie tai kalbėti. Tačiau „Mis Navaho“ - mažiausiai problematiškas pasakojimas, tai tiesiog gražus filmas apie gražias tradicijas.

 

Kiek aš žinau, navahai – šiuo metu viena iš gausiausių JAV gyvenančių indėnų genčių. Vienas išskirtinis šio genties bruožas tas, jog joje vyravo matriarchatas. Dabar tai atspindi genties tradicijos ir mitologija. Galbūt todėl ši gentis kasmet organizuoja „Mis Navaho“ rinkimus, kurie užtrunka ne vieną ir ne dvi dienas. Šiame konkurse gali dalyvauti visos genties merginos, kurios yra baigusios mokyklą, netekėjusios, neturi vaikų ir moka navahų kalbą. Konkurso metu merginos turi ne tik pademonstruoti kaip puikiai išmano tautos istoriją, žino tradicijas, papročius, bet ir privalo savo žinias pritaikyti praktikoje ir taip atskleisti savo moteriškumo esmę.

 

Šio filmo pagrindą sudaro buvusių konkurso „Mis Navaho“ nugalėtojų pasakojimai apie šio reiškinio svarbą, vaizdai iš konkurso ir vienos iš dalyvių filmuota medžiaga. Vienas iš įdomiausių filmo momentų yra tas, jog pagrindinė šio filmo herojė, taip ir netaps „Mis Navaho“.

 

Man atrodo šis filmas turėtų labai patikti mūsų tautiškumo dainiams ir romantiškiems lietuvybės puoselėtojams bei mylėtojams. Ši dokumentinė istorija atveria gana plačius klodus pamąstymams kaip gali būti suprantamos, puoselėjamos ir populiarinamos tautinės tradicijos. Tam turėtų įkvėpti filmo pabaiga ir jo herojės monologas navahų kalba.

 

Kašmyro projektas“ - filmas, kurio pagrindinės veikėjos/pasakotojos taip pat moterys. Tik jų istorija labiau primena egzistencinį detektyvą, kuriam pasibaigus lieka tik neviltis ir nei vieno teisingo atsakymo.

 

Pirma mintis, kuri užvaldė tik išėjus iš šio filmo, buvo lėkti kuo greičiau namo ir susirasti internete kas dabar dedasi Kašmyre. Nes tai ką pamačiau šiame filme sukrėtė. Čia nebuvo žiaurių, kraują stingdančių vaizdų. Priešingai pasakojimo tėkmė gana lėta ir apgaulingai rami. Žmonių bendravimas, pokalbiai, dialogai supinami su filosofiškai nuteikiančiais gamtos vaizdais, tarp kurių įsiterpia įtampos kupinos realybės atplaišos ir kritines situacijas žymintys gana skūpūs pokalbiai telefonu. Dvi herojės Amerikos indė ir Amerikos pakistanietė keliauja po konflikto nualintą Kašmyrą tam, kad atrastų objektyvią tiesą, kodėl rojus virto pragaru ten gyvenantiems žmonėms.

 

Man pažiūrėjus šį filmą susidarė toks įspūdis, jog bet kuri valdžia bet kurioje šalyje yra „skersai ir išilgai dėjusi“ ant žmonių, jų poreikių ir gyvenimo. Žmonės svarbūs tik tiek, kiek jais galima pasinaudoti ginant politinius valstybės interesus, kurie dažniausiai neturi nieko bendro su tikruoju žmonių gyvenimu.

 

Todėl pati filmo pabaiga mane šiek tiek nustebino, savo stilistika primindama holivudinį hapyendą. Kiekvieno filmo herojaus portretas buvo „padabintas“ komentaru apie tai kas vyksta jo gyvenime projektui pasibaigus: kažkas pardavė savo žemę, kažkas ruošiasi vesti, o kažkas susitiko ir pasikalbėjo po dviejų metų tylos... Nors gal tai ir yra tikrasis gyvenimas?

 

Kadangi užsiminiau apie tyla, tai norėčiau papasakoti apie kitą filmą ir kiek kitaip. Pirmoji užuomina – pagrindinė šio filmo auditorija buvo kurtieji. Antroji užuomina – senai buvau mačiusi tiek daug žmonių, kurie moka taip gražiai reikšti ir parodyti savo mintis. Trečioji užuomina „Per kurčias akis“ - filmas, kuris priverčia išgirsti tai, kas atrodo neįmanoma – žmones gyvenančius tyloje.

 

Šis pasakojimas ne apie kurčių žmonių problemas, o apie jų gyvenimą, savęs suvokimą, bendravimą ir kurčiųjų bendruomenės istoriją JAV. Įdomu buvo ir tai, jog šio filmo režisierius labai organiškai panaudojo ir video menininkų, kurie yra kurtiieji darbus. Tai buvo ta kita barikadų pusė, kuri padovanojo neįkainojamą galimybę pažvelgti į save - girdintįjį kurčio žmogaus akimis.

 

Po šito filmo aš pagalvojau, jog kurtumas nėra neįgalumas – tai tiesiog kitoks gyvenimo suvokimas, kitoks kalbėjimo būdas, į kurį reikia įsiklausyti. Suvokiau, jog labai norėčiau pamatyti daugiau kurčių video menininkų ar režisierių darbų. Nes taip norisi išvysti kuo pilnesnį pasaulio, kuriame gyvename vaizdą.

 

Kitas festivalio filmas man pasirodė tarsi bandymas suvokti ir užčiuopti žmogiškumo esmę. „Malda su Lioru“ - pirmas filmas, kuriame buvo daugiau efektų ir asmeniškumo. O šiaip, tai istorija apie dauno sindromą turintį berniuką, kuris išgyveną tikrą ekstazę melsdamasis. Berniukas paskendęs keistame liūdesy ir džiaugsme. Berniukas augantis dvejuose pasauliuose. Viename jis žmogus esantis arčiausiai Dievo, kitame jis mažas žvėriukas, kuris yra mokomas išgyventi. Berniukas dar vaikystėje netekęs labai pamaldžios ir labai mylinčios mamos. Berniukas – laukiantis stebuklo išsipildymo. O tas stebuklas - bar micva. Žydų benduomenėje – tai didžiulė šventė, savotiška vaiko iniciacija į paslaptingą suaugusiųjų pasaulį, kuriame jis tampa pilnaverčiu bendruomenės nariu. Bet gyvenimas tęsiasi net ir stebuklui įvykus.

 

Po šio asmeniško pasakojimo mane tarsi cunamio banga užliejo filmas apie globalinę grėsmę. Grėsmę, kurią kuria žmonės visuose pasaulio kampeliuose. Tai tarsi naujasis "zeitgeistas", dokumentinė sąmokslo teorija.

 

Tėkmė: iš meilės vandeniui“ - pasakojimas apie gyvybės pagrindą vandenį ir apie didžiules korporacijas, kurios iš vandens daro pinigus. Tai filmas apie grėsmę netekti to, kas kaip oras lygiai taip pat priklauso tiek didžiausiam pasaulio skurdžiui tiek turčiui.

 

Nors man kai kurie šio filmo epizodai savo stilistika ir priminė propagandines manipuliacijas, tačiau aš žinau tik viena, kad šio filmo autorių žinutę aš gavau. Jau atėjo laikas ne tik galvoti, bet ir pradėti gyventi tikrame pasaulyje, kurio pagrindą sudaro žemė su visais savo vaisiais, oras, vanduo ir žmonės.

 

Štai tokia ta mano pasaka. Pasaka su gana laiminga pabaiga. Nes net festivaliui pasibaigus pajutau, kad viskas dar tik prasideda...

 

Monika Šlančauskaitė

foto manipuliacija.lt

 

 

 

Komentarai  

 
0 # Guest Y-m-d H:i
Can pill like Levitra or cheap5v.com/ , help for Premature Ejaculation?
Atsakyti | Atsakyti cituojant | Citata
 

Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti