Dievo tėvo problema arba kaip miršta menininkai

Edvard Munch „Šauksmas“

 

Jie tiesiog ima ir atranda Dievą.

 

Prisipildo gėrio ir ramybės.

 

Ta vidinė tuštuma, kuri anksčiau juos kankino, smaugė ir gynė kl(a)ejoti, tampa pilnuma.

 

Įvyksta staigus atšilimas – egzistencinis šaltis mutuoja į sysiuko skaidrumo šilumą.

 

Ta tamsa, kurioje jie galėdavo saugiai pasislėpti, staiga nušvinta. Slėptuvė dingsta. Pasirodo visagalis, visą matantis, visą girdintis Dievas Tėvas. Jis ir yra tas globėjas, kuris uždeda savo sunkią ranką ant išvargusio menininko pakaušio, paglosto... menininkas užmerkia akis ir miršta.

 

Tuomet užgimsta visai kas kita. Gimsta naujas žmogus. Kaltę pripažinęs ir todėl nuramintas, stiprus, nes aklas.

 

Geriausias Tikėjimas – aklas. Į šviesą ir tiesą veda visą žinančiojo tvirta ranka. Visa kita lieka nuošaly. Niekas nebedirgina, nebejaudina. Visi klausimai turi atsakymus. Tos plonos vidinio nerimo sienelės išsilydo ir naujasis žmogus atsiveria pasauliui. Vienas Dievo tvarinys – naujasis žmogus susilieja su kitu Dievo tvariniu – ne/žemiškuoju pasauliu. Jie tampa nedaloma visuma, kurios niekas negali sukrėsti, nes viskas kas vyksta viduje ir išorėje yra Dievo rankose. Menininkas miršta tapęs Dievo tvariniu. Jis prisikelia tikinčiuoju. Nustoja iš dulkių lipdyti visas tas nežmoniškas iliuzijas, nustoja spjaudyti Dievui į langus, ima meistrauti vitražus Dieviškajai šviesai atspindėti. Nuskaidrėjusiojo idilė.

 

Bet čia ateina Nyčė ir nužudo Dievą... Šiam barbariškam aktui jis pasitelkia žodį. Koks ironiškas sutapimas - pradžioje irgi buvo žodis. Žodis - pirmuonis, įpūtęs visatai gyvybę ir tekstas mutantas, žmogaus proto pagimdytas.

 

Išmąstytas ir užrašytas Nyčės tekstas tapo Dievo kapu ir antkapiu, saugomu į jį pasirėmusių stabų saulei nusileidus.

 

Dievas mirė. Bet žodis liko. Jis išsprūsta kiekvienąkart vos pravėrus burną ir net nespėjus pagalvoti. Galbūt todėl menininkai vis dar miršta. Beieškodami, pavargsta, nudelbia akis ir pakelėj atranda tą žodį. O už to žodžio patogiai pasislėpęs tūno tas Dievas. Tereikia jį įsidėti į kišenę...

 

O Nyčė? Iš Nyčės neliko nieko. Antkapis ir sudūlėję kaulai. Mat jis protėjo, protėjo, kol galų gale išprotėjo ir mirė. Po mirties...

 

Liko jo tekstai. Tekstai interpretuojami labai įvairiai: kaip šėtoniškos eilės, kaip nacizmo vystyklai ir lopšys, kaip genialūs kliedesiai, kaip naujas pasaulėvaizdis, kaip bandymas grįžti į sofijos ir natūros glėbį, kaip postmoderno filosofų atspirties taškas... O aš sakyčiau tai puiki instrukcija. Nors nesu tikra ar ji padės išspręsti Dievo problemą. Bet ji tikrai nepakeičiama atkuriant gyvenimo tekstą. Kūryba – lopšys. Jame at/gimsta menininkas, kuris yra dar ir žmogus.

 

Monika Šlančauskaitė

 

Friedrich Nietzsche vertimai į lietuvių kalbą:

La_pintura_de_Edvard_Munch_retratando_al_filsofo._Rinktiniai raštai / sudarė A. Rybelis ; red. R. Dulkinienė ; iš vok. kalbos vertė E. Nekrašas [et al.]. - Vilnius : Mintis, 1991.
Friedrich Nietzsche. Linksmasis mokslas ("la gaya scienza")/ iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius - Vilnius: Pradai, 1995.
Apie moralės genealogiją : poleminis veikalas / iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius. - Vilnius : Pradai, 1996 (Kaunas : Spindulys).
Tragedijos gimimas, arba, Helenizmas ir pesimizmas / iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius. - Vilnius : Pradai, 1997.
Stabų saulėlydis, arba Kaip filosofuojama kūju / vertė Arvydas Šliogeris. - Vilnius : Strofa, 2000 (Vilnius : Spauda).
Štai taip Zaratustra kalbėjo / iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius. - Vilnius : Alma littera, 2002.
Ryto žara: mintys apie moralės prietarus / iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius. - Vilnius: Alma littera, 2005.
„Žmogiška, pernelyg žmogiška: knyga laisviesiems protams“ / vertė iš vokiečių kalbos Alfonsas Tekorius - Vilnius: Alma littera, 2008 m.
„Antikristas“ /vertė iš vokiečių kalbos Linas Rybelis – Vilnius: Apostrofa, 2009 m.
 

Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti