orbita
orbita

 Kiekvieną kartą susidūrus su poetais (o jei sąžiningai, tai su jų biografijomis) man kyla klausimas, kurio dar niekada nedrįsau užduoti nei vienam iš jų. Poetu gimstama ar tampama?

Poezija man – vienas iš tų sunkiai suvokiamų fenomenų, talpinančių savyje visas įmanomas priešybes: tai ir griežta forma, ir visiškas kalbos bei visų įmanomų taisyklių nepaisymas, tai ir bereikšmių žodžių žaismas, ir neišbaigiami reikšmių klodai, tai ir universalios, daugeliui suprantamos idėjos, ir labai konkretaus konteksto reikalaujantys tekstai…

O didžiausią nuostabą kelia neriboti virsmai – eilėraščio magija, galinti visa, kas nepoetiška paversti tikra poezija.

Beje, ne per seniausiai teko išgyventi vieną tokį magišką seansą.

Žvėryne.

Šiltnamyje.

Kai nutilo muzika ir lietus iš obelų paunksmės išbaidė žmones, primenančius, jog čia tik viešo maitinimo ir susibūrimo vieta (restoranas „Jalta“). Pasirodė nedidelio ūgio žmogus. Prabilo kasdieniškai. Draugiškai perspėjo, jog skaitys savo poeziją, nors skaitydamas ir nenori būti siejamas su tą poeziją parašiusiu žmogumi – savimi, t. y. Semionu Chaninu.

 orbita_blogutis.lt-4.jpg

Todėl be ilgų ceremonijų įlindo mažon juodon dėžutėn.

Nerangiai kliūdamos atsitraukė užuolaidėlės ir pasirodė blyškaus švytėjimo apgaubta, kalbanti galva. Juodas tinklelis tarsi šydas atitvėrė poetą ir publiką. Pasijutau lyg apgaulingų meilės pažadų suviliotas paauglys.

Ir tada prasidėjo tikras magijos seansas. Tarsi triušius iš skrybėlės, galva vieną po kito traukė vis kitaip apšviestus ir įvairiais triukšmais atskiestus eilėraščius.

Skambėjo proziški ir kasdieniški žodžiai, persunkti lengvos ironijos, sakytum tiesiog apie gyvenimą…

Bet tai tikrai buvo šis tas daugiau nei juoką ir graudulį keliantys pasakojimai. Nežinau kaip kiti, bet aš atpažinau papilkėjusį kasdienybės tekstą, su kuriuo kiekvienas iš mūsų susiduriam milijonus kartų. Bet užsivėlę pačių susikurtuose rūpesčiuose ir pasimetę tarp daugybės smulkmenų, net nepastebime, jog tai ne kas kitas, o mūsų pačių būtis.

Kartais lengvas lietaus barbenimas vis susiliedavo su monotoniškai byrančia rusų kalba. Kartais į šiltnamį vis užsukdavo vietinis katinas, kurį, kaip ir visus likusius stebėtojus, vis iš naujo užburdavo magiškos juodos dėžutės vibracijos. Kartais juodos užuolaidėlės nerangiai kliūdamos vis prarydavo galvą su visa jos poezija. Ir vietoj tylos šiltnamy nuaidėdavo skysti plojimai, kutenami malonaus šurmulio.

 

orbita_blogutis.lt-10.jpg

 Magijos seansas baigėsi taip pat paprastai kaip ir prasidėjo. Semionas Chaninas visą tiesiog nuskandino cigarečių dūmuose ir iš poeto virto žmogumi, mielai atsakinėjančiu į klausimus.

Mane tai įkvėpė drąsos. Dabar tikrai žinau, jog jis bus pirmas poetas, kuris tikrai atsakys į mano klausimą.

O vakaro, teisingiau „Jaltos“, šeimininkas (kaip ir besiklausiusieji), pagautas euforijos visiems pažadėjo dar vieną vakarą, kažkada spalį.

Nežinau ar jo pažadai išsipildys… Bet daugeliui tai galėtų tapti puikia galimybe, jei ne pamėgti, tai bent susidomėti poezija kaip unikaliu reiškiniu, o ne kažkuo, ką būtina atmintinai išzubrinti arba įmanoma suprasti tik įvaldžius semiotinį kvadratą.

Mat Semionas Chaninas – tik vienas iš kelių rusakalbių Latvijos menininkų, siejamų su „Orbita“. Vienu metu tai ir projektas, ir menininkų/poetų grupė, kurios dalyviai nuolat peržengia ir suardo tradicines poezijos suvokimo ir traktuotės ribas. Užtenka vien paimti į rankas jų išleistus poezijos almanachus, kompaktinius diskus ir knygas. Viena tokia įsprūdo ir į manąsias. Saky

čiau, tobulas koliažas – jaunų poetų (ne tik latvių) poezija ir jaunų Latvijos dailininkų piešiniai. Tik piešiniai čia neatlieka antraeilės iliustravimo funkcijos, jie lygiaverčiai kūriniai.

Man pasirodė, jog visos be išimties meno formos, prie kurių prisiliečia „Orbitos“ menininkai transformuojasi į poeziją. Geriausias pavyzdys galėtų būti kol kas vienintelis jų audiovizualinis projektas.

Mano pirmoji pažintis su “Orbitos” kūryba prasidėjo nuo šito.

Pavergė teksto (tiek vizualinio, tiek žodinio) tempas ir dinamika, nebūdinga didžiajai daliai lietuviškos poezijos (ji į mano smegenis yra įsiėdusi visų pirma kaip lyrika, nesvarbu, kad dabar gausu ir kitokios poezijos pavyzdžių).

orbita_blogutis.lt-1.png

Edumndso Jansons piešinys iš knygos „ORBITA 5“
Edumndso Jansons piešinys iš knygos „ORBITA 5“
Olgos Pavlovos piešinys iš knygos „ORBITA 5“
Olgos Pavlovos piešinys iš knygos „ORBITA 5“
Olgos Pavlovos piešinys iš knygos „ORBITA 5“
Olgos Pavlovos piešinys iš knygos „ORBITA 5“
Kirilo Kirasirovo piešinys iš knygos „ORBITA 5“
Kirilo Kirasirovo piešinys iš knygos „ORBITA 5“
Karinos Han piešinys iš knygos „ORBITA 5“
Karinos Han piešinys iš knygos „ORBITA 5“

Pribloškė gebėjimas pažvelgti į save ironiškai, tarsi iš šalies. Šis kūrinys sulaužė pačio gajausio ir bjauriausio stereotipo apie poeziją stuburą. Kažkodėl buvau šventai įtikėjusi, jog poezija – tai ne tik specifinis kalbėjimo būdas, tai – labai intymus žvilgsnis į save ir savo vidų, maksimaliai atsiribojant nuo išorės.

Galėčiau dar daug prirašyti apie tai kokie pokyčiai įvyko, kai mane įtraukė šita poezijos orbita. Bet teisūs tie, kurie sako, jog geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti.

Pamatyti galima čia.

orbita
orbita

 

Monika Šlančauskaitė

foto video manipuliacija.lt