Koriolanas
Koriolanas

Vilniuje gausu festivalių.

Ir visi jie – išskirtiniai.

Ne šiaip sau pasirinktos meno šakos sukauptų turtų demonstracija varguoliams.

Dažniausiai tie festivaliai – tai savotiškas langas, per kurį galima plačiau pasižiūrėti į pasaulį, iš arti pamatyti tokius dalykus, apie kurių egzistavimą (jei nesi tos srities specialistas) net neįtarei.

„Sirenos“ nuo pat jų atsiradimo mane žavėjo tuo netramdomu ir dažnai ausį rėžiančiu riksmu, kviečiančiu išlaisvinti teatrą nuo prietarų. Tai buvo festivalis, kuris be baimės atvirai laužydavo teatro tabu.

Šiais metais tirpau iš laimės, nes žinojau, jog vietoj graudžių trupinių (tiesiog finansinės galimybės niekada neleisdavo pamatyti visų spektaklių), laukia hedonistinis apsirijimas visais įmanomais buvimo teatre malonumais.

Žodžiai tvinko ir brukosi prie liežuvio ir pirštų galiukų, nerimaudami kada kada kada galės išsprūsti ir pasidalinti atradimo džiaugsmu su tais, kurie galbūt neturės galimybės patys pamatyti to nuolatinio teatro sugebėjimo prisikelti. Vis iš naujo ir iš naujo. Milijonus kartų su kiekvienu uždangos atsitraukimu.

Žodžiu spirgėjau kaip lašinys, kai „Meno Duobė“ gavo pakvietimą į spaudos konferenciją ir „Sirenų“ organizatoriams iškeliavo akreditacijų prašymas: fotografui ir tekstų rašytojui.

Pirmieji žingsniai link teatro, nepaisančio tabu, padaryti.

IR BUM!

Iš akių pažiro žiežirbos.

kenkia
kenkia

„Sirenų“ organizatoriai akreditacijomis nesimėto. Tik viena ir tik rašytojui.

Argumentai užmušantys.

„Sirenos“ turi savo fotografą. Bet jei jau vieną turi, tai iš kur ta baimė įsileisti kitą žmogų su fotoaparatu. Ar juos baugina tai, kad nepažįsta to žmogaus?

Šitai privertė susimąstyti, gal tokiu atveju „Sirenos“ turi ir savo žiūrovą, kuris viską pamatys ir įvertins teisingai. Ir daugiau žiūrovų ar vertintojų joms tiesiog nebereikia?

Kitas nemažiau pribloškiantis argumentas – vaizdinės medžiagos galima parsisiųsti iš oficialių teatro trupių svetainių. Tada piktdžiugiškai pamaniau, gal tokiu atveju užtektų paprašyti teatro trupių tiesiog atsiųsti ir spektaklių aprašymus. Ir niekam nebereikės vargti, organizuoti, vežti, eiti, žiūrėti, bandyti kažką pamatyti, suprasti, pasidalinti, diskutuoti. Paskaitai ir viskas aišku. O jei labai norisi papildomų dirgiklių, tai dar pasižiūri foto. Kam reikalinga tada ta magiška teatro akimirka, kai stebuklas įvyksta arba neįvyksta čia ir dabar.

Dar vienas pritrenkiantis argumentas – sunku sutarti su kiekvienu režisieriumi dėl filmavimo ir fotografavimo (kažkodėl omenyje turėti tik užsienio svečiai, apie lietuvių režisierius net neužsiminta). Po tokio argumento susimąstai – gal tikrai pats laikas skambinti ne tik pavojaus varpais, bet ir įjungti visas sirenas. Kodėl menininkai slepia savo darbus? Ar jiems baugu, kad juos pamatys kažkas, kas nesumokėjo už reginį? Ar gąsdina tai, kad išvystas vaizdas kažkam gali tapti stimulu sukurti naują meno kūrinį? Nejaugi menas, dabar kuriamas tik tam, kad būtų suvartotas už pinigus? Nejaugi meno tikslas nebėra būti tiesiog atrastam, pamatytam, perskaitytam, išgirstam?

Buvo ir paskutinis argumentas, apie kurio egzistavimą šiame pasaulyje net neįtariau: pasirodo fotografavimas kenkia spektakliams.

Prisipažinsiu, paskutinis argumentas sukėlė didžiulę, labai asmeniško pasipiktinimo bangą. Tokią, po kuria norėjosi palaidoti visas „Sirenas“ su visais organizatoriais. Tu turi ypatingai negerbti kitų žmonių darbo ir būti tikra storaode kiaule, tam, kad savo buvimu sugadintum spektaklį.

Mes ruošėmės eiti į „Sirenas“, nes su šiuo unikaliu festivaliu norėjosi supažindinti kuo platesnę auditoriją.

Tas noras palaidoti (man sunkus sprendimas boikotuoti) laukiamiausią teatro renginį, kažkodėl suveikė kaip katalizatorius. Akreditacijas gavome, kartu su leidimu filmuoti ir fotografuoti iš dvylikos net du spektaklius. Nuobodžiai pasikartosiu, jų tarpe nebuvo nei vieno lietuviško. Kilo natūralus klausimas, o ko bijo lietuvių režisieriai? Būti pamatyti platesnių masių, ne tik teatro gurmanų kastos? O gal organizatoriai turėjo rimtesnių rūpesčių, nei pasiteirauti saviškių, ką jie apie tai mano?

Kaip matot, šiųmetes mano patirtas „Sirenas“ sudaro bene aštuoniasdešimt procentų nusivylimo ir tik du pamatyti spektakliai (ir abu tikrai verti dėmesio). Jaučiu, jog tai nuliūdins ir papiktins teatro gerbėjus, nes šis tekstas turėjo būti apie teatro triumfą, sugebėjimą pavergti vaizdais persisotinusį žiūrovą, o ne pikti asmeniniai pamąstymai apie išsigimstančias institucijas, produkuojančias ir dauginančias meną.

Todėl po ilgos įžangos, uždanga pakyla.

Smalsumas nugalėjo. Ir net be teisės fotografuoti, be galimybės užfiksuoti tos akimirkos nuotaiką, nusprendėme įkišti nosį į tikrai ilgai lauktą ir tik nesenai pradėtą rodyti Oskaro Koršunovo spektaklį „Miranda“. Stilistiškai tai turėjo būti labai įdomus darbas, lietuviškam teatrui gana neįprasta Šekspyro „Audros” interpretacija.

Gyvenimo patirties sovietinėje santvarkoje iliustracija per Prospero gyvenimo dramą. Ir ta drama ištiko, net neprasidėjusi. Reikėjo ateiti ir pabučiuoti teatro arenos duris, kad sužinotum, jog spektaklio dėl kažkokių mistiškų priežasčių nebus. Jokios užuominos oficialiuose festivalio informacijos šaltiniuose neatsirado nei prieš nei po įvykio.

Tačiau kita Šekspyro interpretacija nenuvylė. Nors pirmas sekundes negalėjau patikėti, jog tai tas pats griausmingas, visų liaupsinamas, asmenybės mistiškumu kone prilygstantis Jėzui Kristui teatro grandas. Vengrų trupė „HOPPart“ savo spektakliui pasirinko Lietuvoje teatralų tarpe ne itin populiarią Šekspyro dramą „Koriolanas“.

Spektakliui dar neprasidėjus, kiekvieną į salę įeinantį žiūrovą šiek tiek sutrikdydavo už uždangos nepaslėpta sceninė erdvė. Ir po ją it po beprotnamio koridorių klaidžiojantys aktoriai.

 

Koriolanas
Koriolanas
Koriolanas
Koriolanas
Koriolanas
Koriolanas
Koriolanas
Koriolanas
Koriolanas
Koriolanas
Koriolanas
Koriolanas

Scenovaizdis – tai minimaliomis detalėmis ryškiai išreikšta „bytavucha“. Didžiulė tuščia erdvė, kurios veiksmui buvo naudojamas tik suspaustas gabalytis scenos prieš pat žiūrovų nosį. Nudremžti, skurdūs rūbai ir varvantis stogas. Kone fiziškai pajutau vaikystės slogutį. Visa atmosfera labai priminė paskutiniuosius sovietinės Lietuvos ir pirmuosius nepriklausomos metus.

Visiškas pasimetimas, nežinia ką daryti su staiga atsiradusia laisve ir skurdu. Ir vis dar inertiškas galvojimas, jog kažkas turėtų tavimi pasirūpinti.

Kasdieninis, buitiškas aktorių kalbėjimas nė lašo nekontrastavo su vietomis gana laisvai interpretuojamu ir riebiais (bet titruose neišverstais) keiksmais pagražinamu Šekspyro tekstu. O į sceninį veiksmą netikėtai įsipinančios šiuolaikinę kultūrą reprezentuojančios dainelės dar labiau sustiprindavo spektaklyje ryškiai išreikštą ironiją ir absurdą, tapdavo savotiška lūžio scenų kulminacija.

Visi šie spektaklio komponentai stulbinančiai tobulai išreiškė eilinio šiuolaikinio žmogaus bejėgiškumą ir savanorišką vergystę sistemai, bei sarkastišką požiūrį į tai, kuo pavirto politika.

Nors šį spektaklį buvo galima žiūrėti ir kaip beveik tobulą scenos meno pavyzdį. Kai nepriklausomai nuo draminės medžiagos interpretacijos, teatro stebuklas įvyksta ir be jokios pašalinės butaforijos. Tavo akyse atgimsta ištisas pasaulis, atsiveria būtis, kuri jaudina.

Kaip bebūtų keista ši šiuolaikinė Šekspyro interpretacija – galėtų būti tobulas tradiciškai suprantamo spektaklio pavyzdys.

O antras (mūsų matytas) ir paskutinis („Sirenose“ parodytas) trupės „Gob Squad“ darbas, festivalio organizatorių įvardintas kaip spektaklis, sukėlė tikrą sumaištį. Jo forma – novatoriška, labiau primenanti performansą su tam tikrais spektaklio elementais.

  

sirenos
sirenos
„SUPER NIGHT SHOT“ – tai vieno vakaro videonuotykis, bandant prisijaukinti svetimą miestą. O su miestu kartu ir jo gyventojus. Šis projektas iš visos masės mano matytų teatro eksperimentų išsiskyrė interaktyvumu.

Viskas prasidėjo nuo to, jog kiekvienas žiūrovas nori nenori buvo įtrauktas į šventinį iš miesto grįžtančių aktorių pasitikimą: su konfeti, šūksniais, plojimais, šaltosiomis ugnelėmis ir suvaidintu džiaugsmu. 

 Po to sekė pauzė ir galų gale atsivėrė salė su scenoje pakabintais keturiais ekranais, vienu metu rodančiais keturių skirtingų žmonių filmuotą medžiagą. Ją į darnią visumą susiejo ne tik tiksli kiekvieno aktoriaus-operatoriaus užduotis (surasti tinkamą lokaciją filmavimui, surasti partnerį pagrindiniam herojui, tapti herojumi, mieste išgarsinti herojaus vardą), bet ir technikas, filmuotos medžiagos peržiūros metu gyvai miksuojantis garsą. 

Medžiaga žiūrovams pateikiama gryna, nekarpyta, nemontuota, netvarkyta. Viskas, kas rodoma ant ekrano, dar nesenai vyko miesto gatvėse. Nesuvaidintos žmonių reakcijos, emocijos ir vis šmėstelintis prisiminimas, kaip eidamas į spektaklį matei kažkokį keistuolį su kamera…

Tikiu, jog daugelis po šito pasirodymo pirmiausia susimąstė arba pajuto teatrui gana nebūdingą potyrį. O ką jeigu to nufilmuoto žmogaus vietoje būčiau atsidūręs aš, juk ėjau pro šalį. O kaip būčiau pasielgęs šitoj situacijoj?

Teatro stebuklas jau būna įvykęs, kažkur ten gatvėje, o emocijas ir išgyvenimus tu patiri dabar, čia pat prieš ekraną.

 

Super Night Shot
Super Night Shot
Super Night Shot
Super Night Shot
Super Night Shot
Super Night Shot
Super Night Shot
Super Night Shot
Super Night Shot
Super Night Shot
Super Night Shot
Super Night Shot
sirenos blogutis.lt-15
sirenos blogutis.lt-15
Super Night Shot
Super Night Shot

Po šito pasirodymo galvoje kirbėjo milijonai klausimų, sumišusių su netikėtais atradimais. Atsakymų ryžausi ieškoti antrą kartą nueidama pasižiūrėti šios trupės. Šį kartą neatbaidė net baimė, jog veiksmo plano žinojimas pavirs nuobodžiu ir nužudys susižavėjimą. Mano baimėms nebuvo lemta išsipildyt. Praeiviai ir aktorių bei operatorių natūralumas pažįstamą siužetą pavertė naujais potyriais ir emocijomis.

Tik klausimų nesumažėjo. Juos apmaldyti tikėjausi viešame susitikime su aktoriais. Tik gaila, jog laiko tam buvo mažai, o susitikimo moderatorius buvo linkęs labiau leistis į asmeninius pasvarstymus nei į galimybę leisti užduoti kuo daugiau klausimų.

 

Per visą laiką, pirmą kartą man taip sunku užbaigti tekstą. Bjaurias zuikio ausis vis kiša toks nemalonus asmeniškas nepasitenkinimas organizatorių požiūriu į žmones, besidominčius jų veikla.

Nors viskas turėjo būti apie teatrą griaunantį sienas ir peržengiantį ribas.

 

Monika Šlančauskaitė

foto video manipuliacija.lt