MIEGANTIS PROTAS PAGIMDO PABAISAS (Francisco Goya)
Sekmadienis, 21 kovas 2010 19:16

Gili naktis, laikas miegoti... Ramybės neduoda tylus kompiuterio burzgimas ir keli žiburiai už lango. Mirksi, vilioja it žaltvykstės Jaučiuosi gana šižofreniškai, kaip koks tirgalvis slibinas, viena galva nerimsta, kita spokso į žybčiojantį ekraną, trečia žioja burną burnojimui...

 

Goya pažadino manyje gana trilypus jausmus, todėl ir tekstas bus nežmoniškas – trys pradžios, keletas bandymų interpretuoti tai, ką mačiau ir pabaiga. Tikiuosi ji kaip uodega vainikuos šį chaotišką ir emocianalų pojūčių srautą.

 

Kai sužinojau, jog Vilniuje eksponuos Goya, pagalvojau taip (iš tikrųjų puoliau nervingai skrebenti į niekaip nesibaigiantį blonknotą):

 

PRADŽIA NR. 1

Los Caprichos. Tiesiai iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus. Vilniaus paveikslų galerija. Originalai. Antrosios serijos leidimo estampai. Neįtikėtina. Užspazmavo visas kūrybines čakras. Juk apie tai neįmanoma parašyti....

 

Turiu prisipažinti, esu kaip vaikas. Dažniausiai tai, kas visuomenei pristatoma oficialiai ir su pompa, man kelia priešiškumą, instinktyviai imu vieptis, norisi lėkti į stepę, paskui Hesę kartu su visais jo vilkais. Ypatingą skepsį pajuntu besiartindama prie muziejų. Ramybės neduoda tie sovietinės vaikystės prisiminimai... Tave veda ten, kur turėtų būti be galo įdomu. Turėtum patekti į vietą, kurioje sukaupti istorijos ženklu pažymėti artefaktai. O patenki į tikrą koncentracijos stovyklą (nuo žodžio - koncentruotai, gausiai ir glaustai sukišta dulkėti), tiesiu taikymu į marinimo fabriką, kuriame po nuobodžio dulkėmis dūsta patys nuostabiausi ir įdomiausi faktai.

 

Institucijos užmuša meną. Esu apsėsta tos idėjos.

 

Bet džiaugiuosi, jog Vilniaus paveikslų galerijoje kartą atpurėjau egzorcizmo seansą – mačiau Pirosmanį. Jis buvo taip paprastai išeksponuotas, jog jokie kiti faktoriai, išskyrus šviesius paveiksluose pavaizduotus objektus išnyrančius iš pirosmaniškos tamsos, nedirgino žiūrovų vaizduotės.

 

Dovana grožėtis.

 

Tada be galo džiaugiausi, jog Pirosmanio neteko pamatyti Gruzijoje, kur muziejai primena griežto režimo kolonijas. Ten nuo vieno eksponato prie kito tave gena griežtas gido balsas. Tas balsas virš tavo galvos byloja išmoktas tiesas. Ir tu neturi teisės nuo to balso nutolti: nei atsilikti nei užbėgti jam už akių.

 

Aš vis dar apsėsta begalinio noro išvysti. Manęs laukė pasimatymas su Goya. Tikėjausi, jog nesigailėsiu, pamačiusi jį ne Ispanijoje.

 

Pirmas įspūdis įžengus į ekspozicijų salę, patvirtino – nuojauta manęs neapgavo. Atrodė tarsi stovėčiau ant senojo pasaulio slenksčio, nuo kurio lėtai veriasi praėjusių amžių paslaptys. Ekspozicijų salėse tvyro prieblanda, kuri sukuria maloniai šiurpinančią atmosferą, jautriai atliepia estampų temą – proto prietemą. Estampai - nedidukai, iškabinti labai patogiai, akių lygyje. Sukišęs nosį gali grožėtis net ir smulkiausiomis detalėmis.

 

Jei atsirastų norinčių eiti iki galo, ne tik grožėtis, bet ir suprasti, peno mintims suteiks po kiekvienu kūriniu pakabintas savotiškas komentaras – paaiškinimas, tentai su ištraukomis iš Baudelaire'o eilėraščių ir du skirtingais laikotarpiais sukurti filmai apie Goya.

 

Dar šis bei tas prieš išvystant Goya arba PRADŽIA NR.2

 

Pirmą kartą savo gyvenime parodai ruošiausi atsakingai. Neatsidaviau džiugiam emocijų pliūpsniui. Bandžiau visomis priemonėmis amortizuoti gresiantį susidūrimą. Įtariau, jog jis kažką išsprogdins, tik nebuvau tikra ar smegenis, ar emocijas, ar mano supratimą apie grafiką. Todėl sąžiningai šniukštinėjau, knaisiojausi, skaitinėjau... Ir man pavyko. Skersai ir išilgai išvarčiau abu šiai parodai skirtus katalogus.

 

Vienas - išleistas Lietuvos dailės muziejaus. Tarsi kišeninis gidas po parodą. Čia tilpo trumpas, konkretus įvadinis straipsnis apie Los Caprichos seriją, visų parodoje eksponuojamų kūrinių mini reprodukcijos su numeracija ir paaiškinimais. Katalogo lapai švelniai šiugždėdami dar ilgai neleis pamiršti to, ką byloja Goy'os Los Caprichos.

 

Kitas – Šiuolaikinio meno centro leidinys. Daugiau įvadinių straipsnių – net trys. Platesnė Goy'os grafikos apžvalga. Didesnės reprodukcijos, bet ne visos iš parodos, dalis jų priklydo iš kitų ciklų. Po reprodukcijomis apsiribojama pavadinimais ir darbų atlikimo technika. Šis leidinys skirtas tiems, kurie labiau vertina vizualinį informaciją

 

Ką aš sužinojau iš šių leidinių? Nieko ypatingo, bet šį bei tą naujo.

 

Goya - mąstantis kūrėjas, vienas iš pirmųjų pritaikęs grafikos naujoves - sujungė oforto ir akvatintos techniką.

 

Goya – kalbantis menininkas. Jis inkvizicijos apsėstoje šalyje, kurioje net menkiausias nukrypimas nuo normos galėjo tapti kankinančios mirties nuosprendžiu, viešai išjuokė prietarus, bukaprotiškumą ir religinį fanatizmą.

 

Goya - socialiai jautri asmenybė. Jis matė žmonių nuopolį ir patyrė to nuopolio sukeltą skausmą. Goya juokėsi iš skausmo plyštančia širdimi. Taip gimė Los Caprichos ir kiti nuo tradicinės to meto dailės nutolę kūriniai.

 

Vartant katalogus buvo sunku nenusidėti. Beveik kiekvienas estampas prašėsi tapti nūdienos rubrikų iš ciklo: politika, nusikaltimai ir nelaimės, prietarai ir būrėjos socialinės bėdos, religinis siauraprotiškumas iliustracijomis.

 

Bet aš nesusivaldžiau. Žmogiška prigimtis manoji išlindo kaip dvišakis slibino liežuvis. Šitoje derlingoje dirvoje (pasikartosiu Goya buvo jautrus socialinei aplinkai ir visuomeninėms problemoms) sudygo ir toks nemalonus klausimas, kurių velnių Lietuvai reikalingas brangus ir niekada mūsų gyvenime neatsipirkisantis Guggenhaim'as? Juk Goy'ai išeksponuoti puikiai tiko ir Vilniaus paveikslų galerija, kažkodėl nestiki, jog Frida Kahlo, Basquiat ar Dega čia jaustųsi prasčiau.

 

Gal čia veikia tas įgimtas pacukruotose liaudies dainose apdainuotas lietuviškas valyvumas. Juk pinigas iš principo svetimas nubalintai lietuvio sielai. Mat pinigai, ypatingai dideli, dažniausiai būna nešvarūs, bent jau taip teigia lietuvių liaudies pasakos. Turbūt dorieji brolužiai, institucijų kūrimo milžinai be darbo nenustygsta. Oi, kaip reikia jiems prie Neries purviną žlugtą išvelėti.

 

Tam pailiustruoti puikiai tinktų ne vienas Gojos estampas. Nemeluoju, tereikia tai pamatyti.

 

Kai aš pagaliau išvydau arba PRADŽIA NR. 3

 

Išvydau Goya. Lengvai nustebau. Mat išvydau jį truputį kitokį nei buvau įpratusi matyti knygose ir reprodukcijose.

 

Prieš mane visu gražumu atsivėrė romėniškasis Janas, genijus dviem veidais.

 

Vienas veidas: Goya be istorinio konteksto. Goya - grafikas. Tikras meistras, kurio kūriniai užburia šviesių ir tamsių dėmių derme. Tonų harmonija išryškina plastiškas linijas. Išraiškingos figūrinės kompozicijos, teatrališki personažai tiesiog pavergia. Atrodo tarsi stebėtum spektaklį sustingusį kulminacinėj akimirkoj. Jei reikėtų apibūdinti Goyos stilistiką šiuolaikinio žmogaus kalba, nepasidrovėčiau ištarti viena ausimi nuvogtos frazės – tai tarsi marijos radijas įgarsintas radio show.

Kitas veidas: Goja ir istorinis kontekstas. Goja – genijus, į universalią vaizdų kalbą sugebėjęs išversti asmeninę patirtį bei savojo laikotarpio vertinimą, žmonių baimes, socialines ir moralines problemas. Susipažinus su to meto istorija ar žinant Gojos biografiją, estampai atveria į užmaršties ūkus nugrimzdusios senosios Ispanijos kasdienio gyvenimo koloritą. Čia aš išdrįsčiau Goy'ai suteitki etnologo statusą. Jo užfiksuotų vaizdų dėka galima išgirsti tuometinio Madrido gatvių šurmulį, pjusti gniuždančią autodafe atmosferą, sužinoti kokie papročiai ir prietarai valdė kasdienį gyvenimą, kokia buvo moters padėtis visuomenėje ir taip būtų galima vardinti be galo ir be krašto.

 

Tik tekstas kaip ir naktis turi savo pabaigą.

 

 

Todėl pabaigai. Apie keistą sutapimą. Apie du filmus. Abu jie apie Goyą. Abu rodomi Paveikslų galerijoje. Tam skirtas kiek triukšmingas, šviesus, pereinamas eskizų kambarys. Taigi, norinčiuosius panirti į Goy'os pasaulį gali kiek trikdyti smalsuoliai apžiūrinėjantys paveikslus. Bet jei jau pasiryšite atsiduoti kino magijai....

 

 

Vienas filmas sukurtas dar senais gerais sovietų laikais (rodomas kiekvieną dieną 11:45 ir 15:45). Projektas grandiozinis, tikra kostiuminė epopėja pavadinimu „Goja arba sunkus pažinimo kelias“ , kurios filmavime dalyvavo Demokratinė Vokietijos Respublika, Vengrija, SSRS ir t. t. Pagrindinį vaidmenį atlieka Banionis. Filmas, puikiai iliustruojantis istorinį Goyos veidą. Filmo stilistika, vaidyba, scenovaizdis, pasakojimo maniera, primena tamsias sunkias teatrališkas aliejiniais dažais tapytas drobes. Nors paroda skirta grafikai....

 

Kitas filmas, daug mažesnio biudžeto, mažiau pretenzingas, paprastesniu pavadinimu „Goja Bordo“( rodomas kiekvieną dieną 14:00). Mačiau jį kažkada studijų metais. Taip prasidėjo mano ir Goyos meilės istorija. Galbūt tos meilės suviliota esu pasiruošusi beatodairiškai teigti, jog šiame filme atgyja Goyos dvasia. Čia du pagrindiniai veikėjai - dailininkas ir jo kūriniai. Jie transformuojasi į dekoracijas, metaforas, jausmus, įvykių, gyvenimo iliustracijas... Tai filmas, kurį tikrai verta po parodos pasižiūrėti vietoj išvadų. Jis pagimdys daug naujų minčių.

 

Monika Šlančauskaitė

 

 

 

 

 

Komentarai  

 
0 # Guest Y-m-d H:i
I went to genuine c4generic.com/ , online shopping days prior to the Date Filled for original scripts.
Atsakyti | Atsakyti cituojant | Citata
 

Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti