Kai prisimenu tai, kas nutiko...

Nors, jei jau ruošiuosi inkšti, turėčiau būti atvira: kai prisimenu tai, kas man turėjo nutikti, bet nenutiko, smegeninėje įsijungia grotuvas. Užgriūva muzikos banga. Atsimušdamas į kaukolę suskamba galingas Mik'o Jager'io vokalas ...“i can't get no satisfaction“...

Esu pornografinio tipo kultūros vartotoja. Iš kiekvieno pamatyto, išvysto, pastebėto, nužiūrėto, tykoto, laukto, suryto akimis kultūros ar meno objekto tikiuosi malonumo.

Todėl jau studijų metais buvau išmokusi, jog visa, kas pažymėta Geothe – Institut ženklu - aukščiausios klasės malonumą teikiantis kultūrinis produktas.

Būtent todėl, bet kokiais būdais ir priemonėmis, turėjau „suvartoti“ naujausią jų produktą – žinomo menininko Alva Noto audiovizualinį performansą. Alva Noto žinojau kaip elektroninės muzikos kūrėją ir atlikėją, žavėjausi jo sugebėjimu garsus, kartais neturinčius nieko bendro su muzika, paversti tobulu muzikiniu skambesiu.

Ir pasirodo pražioplinau svarbiausią.

Pražioplinau tai, jog - Alva Noto tai menininko vardu Carsten Nicolai pseudonimas ( http://www.alvanoto.com ). O Carsten Nicolai be muzikos kuria instaliacijas, video darbus ir objektus. Tie objektai, instaliacijos, performansai gimsta iš mokslinių bandymų, skaičiavimo, formulių pritaikymo klaidų, garso ir vaizdo transformacijų. Kai tai, kas girdima arba nematoma, pasitelkus mokslą paverčiama į tai, kas matoma.

Taigi, dėl gyvo audiovizualinio performanso ir galimybės išvysti meistrą naujame man dar nepažintame amplua nusitrenkiau į Kauną (Vilniuje dėl erdvės trūkumo ir gerbėjų pertekliaus šio stebuklo patirti nepavyko).

O Kaune ištiko siurprizas. Vietoj meistro, malonumų ištroškusį žvilgsnį, pasitiko nepatogiomis pozomis po performanso erdvę išsimėtę „Auros“ šokėjai.

Po to iš tolimiausio salės kampo ataidėjo Geothes – Institut direktorės kalba.

Kažkas priėjo prie aparatūros, spustelėjo mygtuką. Erdvę užliejo gerai pažįstama Alva Noto muzika, nerangiai interpretuojama prakaituotų šokėjų kūnų.

Sėdėjau ant grindų, paskendusi minioje, nors taip norėjosi paskęsti muzikoje. Nei performanso, nei Alva Noto, tik labai tradiciškai improvizuojantys šokėjai. Dar vienas riebus pliusas, tik neaišku kam...

Sujungimas neįvyko. Net tada, kai pasibaigus šokiams, salę okupavo pašėlę plojimai ir pasirodė pats meistras.

Apgaubė juoduma. Iš po Alva Noto pirštų, įgudusiai manipuliuojančių pultu, pasipylė garsai, vaizdą paverčiantys ekrane ritmingai judančiais brūkšniais. Šią spalvų ir garso abstrakciją užvaldė ritmas.

Taip norėjosi, kad jam paklustų ir aplinkiniai. Įsivaizdavau iš vietos pašokančius ir aistringai šokančius kūnus. Bet deja, savo pasirodymą šokėjai jau buvo baigę ir tik vienas kitas žiūrovas išdrįso atsiduoti užburiančiai ritmo jėgai. Galų gale juk visi susirinko stebėti performanso, o ne pašėlti vakarėlyje.

 Išėjau su nemaloniai smegeninėje styrančiu klausimu. Kodėl nepatyriau malonumo?

 Šis nepasitenkinimas klausimą padaugino į kelis susisukusius klaustukus:

Kodėl šis pasirodymas, primenantis dj'aus setą lydymą video instaliacijų, buvo pavadintas audiovizualiniu performansu?

Kam buvo reikalinga, nieko bendro su audiovizualiniu performansu neturinti, šokėjų improvizacija?

Nepasitenkinimą tikėjausi numalšinti atviroje Carsten Nikolai paskaitoje. Paskaita buvo išsami, menininkas pasakojo apie savo kūrybos principus, rodė puikiai paruoštas skaidres, komentavo skaidrėse demonstruojamus kūrinius, aiškino ką kuris objektas reiškia, kokias funkcijas atlieka. Buvo įdomu sužinoti kokias įvairias formas gali įgauti moksliniai reiškiniai. Visa tai priminė talentingo ir kūrybingo fizikos studento prezentaciją. Monotoniškas, nenutrūkstantis pasakojimas užhipnotizavo taip, kad pamiršau visus piktus klausimus.

Bet nepatirtas malonumas nedavė ramybės, vis giliau ir giliau gramzdindamas į nepasitenkinimą. Kodėl stebėdama savo mylimą muzikos kūrėją, kodėl pamačiusi tai, ką tik girdėdavau, taip ir nepatyriau malonumo?

Labai tikėjausi, jog praregėti padės Carsten Nikolai paroda. Ji vyks ŠMC iki kovo 13 dienos.

Tik neženkite į salę nepasiėmę parodos ir objektų aprašymo. Jums tikrai prireiks instrukcijų, nebent beatodairiškai žavitės minimalizmu ir moksliniais eksperimentais.

Tai, ką aš pamačiau, galėčiau apibūdinti keliomis frazėmis: sterilumas, laboratoriniai bandymai, forma tiesmukais paaiškinimais susieta su turiniu, estetinio malonumo patyrimas beatodairiškai susietas su žinojimu. Jei nori tapti lygiaverčiu Carsten Nikolai siūlomo žaidimo dalyviu turi beatodairiškai paklusti jo sukurtoms taisyklėms.

Nebuvau pasiruošusi žaisti – tetroškau malonumo. Malonumo atrasti, išgirsti, pamatyti, patirti...

Ech, Carsten, pasakyk ką turėčiau pajusti atgulus į karstą? Tikriausiai nieko... arba tą patį, ką pajutau tavo parodoje – nieko.

Nepatirtas malonumas.

Tikriausiai viskas būtų buvę kitaip, jei Roland'ą Bart'ą būčiau skaičiusi prieš bandant artimiau susipažinti su Carsten Nikolai kūryba.

„...bet koks tekstas apie malonumą kaskart rodysis uždelstas įvadas to, kas niekada nebus parašyta. Minėtas įvadas galėtų tik kartotis, neįvesdamas į nieką, panašiai, kaip šiuolaikinio meno kūriniai, kurių poreikis išsenka pirmą kartą, juos pamačius (vos susipažinęs su tais kūriniais, iškart suvoki jų pražūtingus tikslus: eksponuojami kūriniai neskatina nei ilgai juos stebėti, nei jais gardžiuotis)." Roland'as Bart'as

Monika Šlančauskaitė

foto ir video manipuliacija.lt