manipuliacija.lt
manipuliacija.lt

1 dalis. Skaityti 2 dalį

Žinau, žinau, žinau... Toks pareiškimas - vulgarus, banalus, „neskanus“ ir ypač netinkamas išsilavinusiam, kitus gerbiančiam žmogui. Begėdiška tujinti nepažįstamąjį. Begėdiška jį prisiskirti sau.

 Bet man kažkodėl ne gėda ją savintis. Ji mano. Išlaukta, išnorėta, išsvajota, o dabar jau ir pusiau perskaityta.

Narušytės knyga apie nuobodulio estetiką Lietuvos fotografijoje tapo didžiuliu įvykiu, pakeitusiu mano kaip skaitytojo gyvenimą. Kai tik pasirodė pirmosios žinios apie ją, iškart įsigeidžiau. Žinojau, kad bus gerai. Man taip būna. Ima ir užvaldo tokia beprotiška aistra. Atrodo perplėši pasaulį pusiau, jei neišsiliesi ant tave kankinančio geidulio objekto. Aišku, ta proga teko pakentėti, kol knyga atkeliavo į mano glėbį. Bet tai labai gerai. Per tą laukimą beprotiškas geismas perskaityti virto noru suprasti.

Atrodo kažkada išsidaviau – labai nemėgstu literatūros apie... Ypač tos – made in Lituania. Bet kokiomis priemonėmis stengiuosi jos išvengti. Dažniausiai ji būna tokia beaistrė, tokia sterili ir atsiribojusi nuo savo tyrinėjimo objekto. Jokio emocinio ryšio. Atrodo tarsi tokios literatūros autorius – šaltakraujis žudikas maniakas. Jo pagrindinis tikslas ne sukurti ryšį tarp teksto ir potencialaus skaitytojo (mano manymu idealus skaitytojas mirė net negimęs). Jo tikslas tylutėliai nužudyti tekstą kartu su jo kūrėju. Tam, kad liktų tik švarus audinys preparavimui.

Nuklydau.

Grįžkim prie mano ir Narušytės santykių. Fotografija domiuosi profaniškai (ne taip kaip ji). Man tiesiog gražu stebėti. Žinau Sutkų, Rakauską, Kunčių. Ir dar, žinau kelis šiuolaikinius (teisingiau dabar fotografuojančius) lietuvių ir užsienio fotografus. Bet tik tuos, kurie man patinka. Narušytė žino tikrai daug daugiau. Nežinau fotografijos, kaip meno, istorijos, raidos ir problematikos. Mano teksto tikslas nėra mokyti ar analizuoti. Mano teksto tikslas papasakoti apie tai, kas man svarbu ir/arba gražu. Papasakoti taip, kad potencialus skaitytojas užsigeistų. Užsimanytų pats patikrinti kaip ten viskas yra iš tikrųjų.

Man atrodo, kad skaitydama jos knygą aš pradėjau suvokti kas gali tapti fotografija, ką fotografija gali sukurti ir atspindėti. Negaliu nesižavėti ir kitu dalyku. Pagaliau, pagaliau atradau žmogų, kuris linkęs į tekstą žiūrėti ne iš teorinių tiesų, sąvokų ir tezių sulipdyto bokšto, turinčio tvirtus europocentristinio mąstymo pamatus. Narušytės knygoje semiotika, hermeniautika, dzen budizmo filosofija ir pasaulio suvokimas tampa ne gardu atitveriančiu skaitytoją tyrinėjamo objekto teritorijoje, o taku vedančiu į suvokimą. Su kiekvienu knygos skyriumi darosi taip gera sužinoti tai, ką tik nujausdavai nuobodžiomis vaikystės popietėmis vartydamas fotografijos albumus. Saldus pasitenkinimas užlieja, kai atpažįsti tuos vaizdus, kuriuos turėjai surinkęs atmintyje atvirukų ir iškarpų iš kultūrinės spaudos formomis.

Myliu Narušytę. Myliu dėl to mielo tingulio, kuris apima skaitant. Nebesinori nieko kito, tik skaityti toliau.

Beje, truputį apsimelavau. Dar šio bei to norisi. Kartais norisi pasiginčyti dėl nuobodulio supratimo ir kai kurių fotografijų.

Bet kai suvoki, jog tai tiesiog asmeninė patirtis kaišioja išdidžiai užriestą nosį, nusiramini. Pagrindo skelbti pavojų nėra. Nuojauta kužda, jog Narušytė neperša vienos kompetetingos tiesos. Ji tiesiog bando parodyti kaip kitaip galima pamatyti tą patį atrodytų lengvai atpažįstamą fotografijos pasaulį.

Aš užkerėta.

Laukiu tik dviejų dalykų. Laukiu kas nutiks, kai perskaitysiu visą Narušytės nuobodulį. O dar labiau laukiu jos sudaryto nuobodžių lietuviškų fotografijų albumo, kurio kažkodėl nėra...

Turint omeny, jog jos tekstas apie vizualybę, po kuria slepiasi gyvenimas, normalu tikėtis pamatyti tai, apie ką buvo kalbama. Manau, kad tam turėtų pasitarnauti meilė. Kai myli – viskas įmanoma. O čia juk tereikia iš užmaršties ir nežinobybės liūno ištraukti keliasdešimt fotografijų ir sudaryti padorią ontologiją fotografijų albumo formatu.....

Agne, prašau prašau labai prašau. Tu juk myli tai, ką tyrinėji?

Aš tai perskaičiau tavo tekste. O juk kai kurie autoritetai teigia, kad tekstai niekada nemeluoja.

Monika Šlančauskaitė

 foto manipuliacija.lt

Mano Narušytė (pamišusio gerbėjo išpažintis). Post Scriptum. II dalis

Žinau, žinau, žinau... Toks pareiškimas - vulgarus, banalus, „neskanus“ ir ypač netinkamas išsilavinusiam, kitus gerbiančiam žmogui. Begėdiška tujinti nepažįstamąjį. Begėdiška jį prisiskirti sau.

Bet man kažkodėl ne gėda ją savintis. Ji mano. Išlaukta, išnorėta, išsvajota, o dabar jau ir pusiau perskaityta.

Narušytės knyga apie nuobodulio estetiką Lietuvos fotografijoje tapo didžiuliu įvykiu, pakeitusiu mano kaip skaitytojo gyvenimą.

 

Kai tik pasirodė pirmosios žinios apie ją, iškart įsigeidžiau. Žinojau, kad bus gerai. Man taip būna. Ima ir užvaldo tokia beprotiška aistra. Atrodo perplėši pasaulį pusiau, jei neišsiliesi ant tave kankinančio geidulio objekto. Aišku, ta proga teko pakentėti, kol knyga atkeliavo į mano glėbį. Bet tai labai gerai. Per tą laukimą beprotiškas geismas perskaityti virto noru suprasti.

Atrodo kažkada išsidaviau – labai nemėgstu literatūros apie... Ypač tos – made in Lituania. Bet kokiomis priemonėmis stengiuosi jos išvengti. Dažniausiai ji būna tokia beaistrė, tokia sterili ir atsiribojusi nuo savo tyrinėjimo objekto. Jokio emocinio ryšio. Atrodo tarsi tokios literatūros autorius – šaltakraujis žudikas maniakas. Jo pagrindinis tikslas ne sukurti ryšį tarp teksto ir potencialaus skaitytojo (mano manymu idealus skaitytojas mirė net negimęs). Jo tikslas tylutėliai nužudyti tekstą kartu su jo kūrėju. Tam, kad liktų tik švarus audinys preparavimui.

Nuklydau.

Grįžkim prie mano ir Narušytės santykių. Fotografija domiuosi profaniškai (ne taip kaip ji). Man tiesiog gražu stebėti. Žinau Sutkų, Rakauską, Kunčių. Ir dar, žinau kelis šiuolaikinius (teisingiau dabar fotografuojančius) lietuvių ir užsienio fotografus. Bet tik tuos, kurie man patinka. Narušytė žino tikrai daug daugiau. Nežinau fotografijos, kaip meno, istorijos, raidos ir problematikos. Mano teksto tikslas nėra mokyti ar analizuoti. Mano teksto tikslas papasakoti apie tai, kas man svarbu ir/arba gražu. Papasakoti taip, kad potencialus skaitytojas užsigeistų. Užsimanytų pats patikrinti kaip ten viskas yra iš tikrųjų.

Man atrodo, kad skaitydama jos knygą aš pradėjau suvokti kas gali tapti fotografija, ką fotografija gali sukurti ir atspindėti. Negaliu nesižavėti ir kitu dalyku. Pagaliau, pagaliau atradau žmogų, kuris linkęs į tekstą žiūrėti ne iš teorinių tiesų, sąvokų ir tezių sulipdyto bokšto, turinčio tvirtus europocentristinio mąstymo pamatus. Narušytės knygoje semiotika, hermeniautika, dzen budizmo filosofija ir pasaulio suvokimas tampa ne gardu atitveriančiu skaitytoją tyrinėjamo objekto teritorijoje, o taku vedančiu į suvokimą. Su kiekvienu knygos skyriumi darosi taip gera sužinoti tai, ką tik nujausdavai nuobodžiomis vaikystės popietėmis vartydamas fotografijos albumus. Saldus pasitenkinimas užlieja, kai atpažįsti tuos vaizdus, kuriuos turėjai surinkęs atmintyje atvirukų ir iškarpų iš kultūrinės spaudos formomis.

Myliu Narušytę. Myliu dėl to mielo tingulio, kuris apima skaitant. Nebesinori nieko kito, tik skaityti toliau.

Beje, truputį apsimelavau. Dar šio bei to norisi. Kartais norisi pasiginčyti dėl nuobodulio supratimo ir kai kurių fotografijų.

Bet kai suvoki, jog tai tiesiog asmeninė patirtis kaišioja išdidžiai užriestą nosį, nusiramini. Pagrindo skelbti pavojų nėra. Nuojauta kužda, jog Narušytė neperša vienos kompetetingos tiesos. Ji tiesiog bando parodyti kaip kitaip galima pamatyti tą patį atrodytų lengvai atpažįstamą fotografijos pasaulį.

Aš užkerėta.

Laukiu tik dviejų dalykų. Laukiu kas nutiks, kai perskaitysiu visą Narušytės nuobodulį. O dar labiau laukiu jos sudaryto nuobodžių lietuviškų fotografijų albumo, kurio kažkodėl nėra...

Turint omeny, jog jos tekstas apie vizualybę, po kuria slepiasi gyvenimas, normalu tikėtis pamatyti tai, apie ką buvo kalbama. Manau, kad tam turėtų pasitarnauti meilė. Kai myli – viskas įmanoma. O čia juk tereikia iš užmaršties ir nežinobybės liūno ištraukti keliasdešimt fotografijų ir sudaryti padorią ontologiją fotografijų albumo formatu.....

Agne, prašau prašau labai prašau. Tu juk myli tai, ką tyrinėji?

Aš tai perskaičiau tavo tekste. O juk kai kurie autoritetai teigia, kad tekstai niekada nemeluoja.