2 dalis. Skaityti 1 dalį

Viskas baigta.

Narušytės lietuviškąją nuobodulio estetiką, tiesiog sugraužiau. Viską iki paskutinio puslapio, nors visą laiką ir bijojau, jog iš mano aistringo ryjimo neliks nieko. Tik prisiminimai apie begalinę aistrą, kuri vijo versti puslapį, po puslapio... Bet mano amžinai išalkusioje ir plačioje gerklėje užstrigo du dalykai.

Vienas iš jų priminė malonų vaikystės potyrį. Kai tave pasimetusį ir nežinantį kelio, už rankos švelniai paima kita ranka ir nuveda ten, kur tau rekia. Šitą prisiminimą man pažadino žmogiška knygos kalba. Narušytės tekstuose karaliauja ne terminologija, o kantrų paaiškinimą primenanti fotografijų analizė. Šią analizę, iliustruoja konkrečios fotografijos. Taip knyga vista savotišku elementoriumi, kuriame vaizdą iliustruoja tekstas. Profanams tai tarsi pirmas žvingsnis ir galimybė atrasti naują pasaulį. Perskaitęs Narušytės tekstą tu tarsi išmoksti raides. Jas sudėliojęs jau gali ne tik matyti, bet ir perskaityti fotografijoje užfiksuotą vaizdą.

Vaizdai. Po užfiksuotais vaizdais slepiasi labai daug dalykų. Vienas iš jų - tai vaizdą užfiksavusio ir jį pavertusio fotografija žmogaus pavardė.

Narušytės knygoje buvo pateikti visi ryškiausi „nuobodžio kartos“ atstovai. Į mano nuobodžio dulkėm nuklotą sąmonę įsivėlė du - Remigijus Treigys ir Alfonsas Budvytis.

Aš dar prisimenu nueinančią sovietinę realybę – radijo tašką, pieno butelius išrikiuotus stiklo taros supirktuvėje, ilgą eilę karštą vasaros popietę belaukiant importinių skalbimo miltelių, medvilinines giedras, sodriai šlykščios žalios spalvos niekaip nesibaigiančius koridorius ir begalinį egzistencinį nuobodulį.

Budvytis – tas fotografas, kuris kaip niekas kitas taikliai sugebėjo perteikti tą beviltišką pojūtį, nesvarbu ką jis befotografuotų: žmogaus viršugalvį, moterišką apatinuką, prie rasoto stiklo prigludusį delną, rozetę... Žiūrėdamas jo fotografijas jautiesi kiek nejaukiai, jose daiktai virsta beasmeniais objektais užkluptais bejėgystės akimirką, kai jie būną praradę bet kokį individualumą. Atrodo, jei galėtum bėgtum nuo tokių fotografijų kuo toliau, bet tobula jų kompozicija pavergia žvilgsnį (http://www.budvytis.lt/budvytis/Lietuvos_fotografija.aspx).

Kitą fotografą man norisi vadinti „nuobožio romantiku“. Jo kūriniai primena minimalistinę Švėgždos grafiką. Remigijaus Treigio darbuose prieš žiūrovą arba atsiveria begalinė erdvė, kurioje atsargiai levituoja užfiksuoti keli nereikšmingi objektai, kad tik nesudrumstų matančiojo galimybės pasinerti į vaizdo meditaciją, arba pats objektas virsta fonu prieš jį atsiveriančiai tuštumai (http://www.photoartklaipeda.lt/lt/fotografai.html?article=2).

Kiekvieną kartą akimis glostydamą subraižytą fotografijų paviršių, pasineriu į prarastą pasaulį – taip gimsta begalinė nostalgija.

Monika Šlančauskaitė