Dezinfekuotos subkultūros
Antradienis, 22 Rugsėjis 2009 16:05

Dezinfekuotos subkultūros

 

Šiandien jaučiuosi šūdinai. Galva tarsi užsikimšusi kanalizacija. Paskutiniu lašu perpildžiusiu šią garuojančią, įkyriai zvimbiančiomis mintimis aplipusią  taurę, tapo trumputė žinutė „delfyje“.

 

Žinutė tokia nepretenzinga, paprastutė, skirta jaunajai visuomenės daliai. Jos emė – Lietuvoje to dar nebuvo (uhu !?), energetikos muziejuje, pirmą kartą eksponuojama grupės „Tokyo Hotel“ vokalisto striukė. Šia striuke vilkėdamas jis sudalyvavo ne viename koncerte (vauuuuuuuuu). Jei sudomino striukė, ateikit, mes jums dar šį tą parodysim...

 

Ir ką gi jie parodė?

 

Parodą, skirtą keturioms Vokietijoje vyraujančioms muzikinėms subkultūroms (techno, pop, hip hop, indie), orientuotą į mokyklinio amžiaus  jaunimą, atidarė rimti dėdės ir tetos iš Geothe's instituto, Vokietijos ambasados, kalbėjo net gerasis senelis – energetikos muziejaus direktorius (šlovė jam, už tai, kad po savo stogu priglaudžia progresu kvepiančius jaunimui ir jauniems atlikėjams skirtus renginius). Visi jie kalbėjo rimtai, atrodė taip, tarsi pristatinėtų senai žlugusios civilizacijos, nesenai atrastus ir suklasifikuotus lobius.

 

Šventės atidarymo kulminacija – Vokietijos jaunimo „dievinamo“ apfelschorle ir vokiečio kepėjo iškeptų tikrų vokiškų bandelių dorojimas. Maistas kūnui, kad lengviau virškintųsi pagrindinis dienos patiekalas – pažintis su muzikinėmis subkultūromis. Joms kaip įprasta mūsų visuomenėje buvo skirta ypatinga vieta (kaip vėliau sužinojom tai buvo vienintelė opcija, nes Lietuvos geležinkeliai, turintys alternatyviems renginiams sutvertas erdves, nenorėjo ten įleisti net Geothes instituto aprobuotų subkultūrų).Todėl paroda buvo įkurta energetikos muziejaus rūsyje. Rūsys vertas dėmesio, bet labai ankštas. Taigi keturios skirtingos ekspozicijos glaudėsi viena prie kitos kaip viščiukai po vištelės sparneliu. Buvo taip graudu žiūrėti. Tokio politiškai korektiško, prėsko ir morališkai pasenusio įvykio man jau senai nebuvo tekę išgyvent. Ekranai, kuriuose sukosi kokybiškai nufilmuoti, sumontuoti trumpučiai muzikiniai video vaizdeliai, sienelės, nukabinėtos daiktais – simboliais, išreiškiančiais subkultūros vizualines ypatybes – sudarė visą šios parodos esmę ir šerdį. Ir visa tai buvo interaktyvu, nes tu galėjai užsidėti ausines ir pasiklausyti muzikinių kiekvieną subkultūrą atspindinčių ištraukų, galėjai pavartyti išeksponuotas knygutes, galėjai parašyti laišką savo mylimam atlikėjui, galėjai pasidaryti ženkliuką, galėjai ... taip ir nesužinoti kas tai yra viena ar kita subkultūra, kaip ji atsirado, vystėsi, kokią vietą ji užima šiuolaikinėje visuomenėje ir jaunimo sąmonėje, galų gale kaip ji įtakoja arba ją įtakoja pasaulinė muzikos scena.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Taigi rimti dėdės ir tetos tobulai įvykdė techniškai sudėtingą projektą, kuris mirė dar negimęs, o jo išdžiuvęs mumifikuotas kūnas, pametęs sielą tris metus klajos po visą pasaulį. Rimti dėdės ir tetos startui pasirinko Lietuvą ir jos jaunimą. Rimti dėdės ir tetos dar kartą parodė, jog jiems šiuolaikinės subkultūros pažįstamos it egzotiškos gyvūnų rūšys, apie kurias jie sužino tik iš enciklopedijų.

Taigi, neikit vaikai Tokyo Hotel vokalisto striukės pasižiūrėti, geriau važiuokit į jo koncertą, nes nusileidę į rūsį, kaip tikram siaubo filme nerasite nieko išskyrus kokybiškai išpreparuotus, užkonservuotus ir išeksponuotus stereotipus ir muzikinių subkultūrų lavonus.

 

Monika Šlančauskaitė

foto manipuliacija.lt

 

Dezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūros

Dezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūrosDezinfekuotos subkultūros