Perskaičiau Nabokov'o „Tikrąjį Sebatiano Naito gyvenimą“. Jis vienas iš tų nedaugelio rašytojų ne įvaldžiusių, bet užčiuopusių teksto esmę. Jis moka tekstą ne tik sukurti. Nabokovo sukurti tekstai labai tiksliai atspindi ir net akivaizdžiai atskleidžia tai, ką autorius nori pasakyti skaitytojams. Kartais netgi nesu tikra ar kritikai kapstydami, preparuodami, ir narstydami Nabokovo tekstus randa ką nors daugiau negu rašytojo buvo sumanyta.
Tokiomis akimirkomis man Nabokovas priartėja prie visatos kūrėjo. Skaitau. Ir su kiekvienu sakiniu jaučiu kaip formuojasi ir užgimsta pasaulis. Prieš mano akis atsiveria tikrasis gyvenimas.
Todėl man Nabokovas – tas žmogus, kuris atvėrė kūrimo kaip proceso, rezultato ir visų iš to išplaukiančių pasekmių esmę.
Skaitydama jo, Alfonso Andriuškevičiaus, Marcel'io Proust'o, Henry Miller'io ir pan. rašytojų tekstų dėka imu suprasti tai, ką taip aktyviai tyrinėja, dekonstruoja literatūros žinovai ir profesionalai. Jie tą daro profesionaliai, kaip ir vieną klaidą. Jie bando apibrėžti (teisingiau įžodinti ir įreikšminti) tekstą – tai, kas jau buvo išreikšta žodžiais ir atitinkamomis reikšmėmis. Mano manymu tai tikra avantiūra, kartais galinti tapti ir nusikaltimu, nes kartais tai išvirsta į akivaizdų bandymą prikurti naujų reikšmių arba į bandymą kūrybą sukišti į savokų kiautą.
Man atrodo, jog geriausiu atveju tekstus galima bandyti detalizuoti, nupasakoti, panagrinėti, bet jokiu būdų ne griauti teksto, išskaidant jį nesusisiejančiomis dalimis. Nes bet koks -izmas, -iotika, -ika, ir t.t. tesugebės į paviršių ištraukti tik vieną teksto aspektą ir dėl autoritarinės prigimties uzurpuos tik jo/jos ideologiją atspindinčias teksto detales nubraukiant teksto visumą, jo nedalomumą.Beje, kuo toliau, tuo labiau man atrodo, jog analizuojant tekstą nelabai teisingą eliminuoti vieną esminių teksto atsiradimo motyvų. Jis skamba taip – o ką gi visgi juo norėjo pasakyti autorius. Geras tekstas tiek savo siužetu, tiek stilistika, tiek struktūra, tiek semantika susijungia į darnią visumą, kuri išspinduliuoja autoriaus užmanymą. Tik todėl priklausomai nuo autoriaus kompetencijos ir sugebėjimo jis išvysta pasaulį geros arba blogos formos. O teksto trūkumai arba privalumai neiškrenta iš bendro kūrinio konteksto. Jie jo nepablogina ir nepagerina, tiesiog susilieja į visumą.
Mano jautrios sielos akimis žiūrint, geras tekstas yra tas, kurio visuma užburia.
Todėl kartais atrodo, jog teksto mėsinėjimas – tai paprasčiausias nesusikalbėjimas. Tarsi nevykęs bandymas į jau paruoštą formą įbrukti savo turinį. Aišku tai nulemia skirtingas skaitytojų išsilavinimas arba jo nebuvimas, skirtinga aplinka, charakteris, požiūris į gyvenimą, poreikiai ir taip be galo.
Labai dažnai pasiėmus gerą knygą pagalvoju kaip būtų buvę gera, jei vietoj analizės meno mane būtų tiesiog išmokę skaityti. Todėl išdrįsiu pasiūlyti, jei tik galite būtinai skaitykite, nes tiesa tikrai slypi anapus teksto. Ir visai nesvarbu kokiu pavidalu tekstas prieš Jūsų akis atsivers, svarbiausia yra sugebėti perskaityti jį visą.
Nors man pačiai to padaryti neišeina, aš tesugebu hedonistiškai mėgautis ir skonėtis tekstais.Dar sugebu rašinėti, nes negaliu susiturėti. Man užtenka prisiliesti prie tikro teksto ir jaučiu kaip užsipildau iš vidaus. O vietos ten nedaug. Labai greitai imu pūstis. Todėl ir bezdu žodžiais, sakiniais, sąvokomis. Todėl ir bijau gerų tekstų, nes kiekvieną kartą man gresia sprogimas arba ilgas ir laimingas gyvenimas bezdant.
Monika Šlančauskaitė
foto manipuliacija.lt
