Kaip parašyti tekstą apie genialų menininką, kuris dažnai pavadinamas ekscentrišku pornografu?
Kaip vizualiai plokščią teksto audinį paversti aistra kunkuliuojančiu pasakojimu apie fotografą?
Pradėti nuo vaizdo. Tylomis pasinerti į pasaulį, kurio atsiradimas užtrunka lygiai tiek, kiek truko pirmoji Jan‘o Saudek‘o seksualinė patirtis.
Kelios sekundės ekspozicijos ir tai ko geidei materializuojasi. Vaikystės apsėdimai, jaunystės svajonės, nuojautos, fantazijos, jaudinantys kūno dilgčiojimai, nevalingai išsiveržęs pasitenkinimo šūksnis...ir seksas, kurio sovietų (fizinėje, geografinėje, kultūrinėje ir socialinėje) erdvėje nebuvo.
O kiekviena Saudek‘o fotografija vilioja atsiduoti žiūrėjimo malonumui. Paversti savo akis mažyčiais rakto skylutės dydžio plyšeliais ir pažvelgti į tai, kas egzistuoja anapus slopinimo, draudimų, tabu ir sublimacijos.
Tuo Saudek‘o fotografija artima ankstyvajai XIX amžiaus erotinei fotografijai: galimybe iš arti pamatyti tai, kas smerktina, atidengti tai, kas slepiama, mėgautis tuo, kas viešai neigiama.
Šį artumą sustiprina ir fotografo naudojamos stilistinės priemonės: nuotraukų retušavimas, spalvinė gama, teatrališkos surežisuotos figūrinės kompozicijos, butaforija, scenografija, kostiumai ir nuogas arba apnuogintas kūnas. Kūnas, kuris tampa centrine vaizdo ašimi. Kūnas, kurio išraiškinga plastika tampa ženklu, papasakojančiu istoriją.
Saudek‘as kviečia žiūrinčiuosius į pavojingą kelionę – nepaklūstant draudimams, peržengti drovumo ribas. Paversti savo žvilgsnį iš represinio instrumento į jautrų, atvirą, geidžiantį organą.
Žvilgsnis kaip sekimo ir kontrolės mechanizmas, veda į akligatvį, kuriame paviršius/vaizdas/forma/kūnas neinterpretuojamas, jis tiesiog vienašališkai įvertinamas pasitelkus moralės normas. Žiūrintysis tampa blogio įkaitu: jis - kaltas, nes pamatė tai, kas jis yra. Todėl norėdamas atsikratyti kaltės, turi pasmerkti tai, ką mato.
Saudek‘as žiūrinčiajam suteikia galimybę atsiriboti nuo vertinimo, tiesiog atsiduoti vaizdui, įsiskverbiant į istoriją slypinčią už jo. Fotografas siūlo išlaisvinti savo žvilgsnį iš moralės spazmo, plačiai atmerkti akis ir be menkiausios kaltės ištyrinėti slapčiausias žmogaus kūno ir sielos kerteles... nebijoti geisti ir būti geidžiamam.
Saudek‘as - menininkas, kuris neieško prasmės, nebando atskleisti tiesos, nekuria vertybių, nedemonstruoja meno išskirtinumo (jo kredo – tai fabriko darbininkės pasisakymas, jog menas – nesąmonė).
Saudek‘as - žmogus, kuris gyvena kūno gyvenimą. Jis - menininkas, kuris grožisi kūno gyvenimu.
Fotografas tarsi Alisa skverbiasi į savo paties sukurtą fantazijų pasaulį tam, kad tarp daugybės nuolat tiražuojamų atspindžių surastų tą tikrąjį.
Savo pasisakymuose Saudek‘as ne kartą minėjo, jog jam fotografavimas – tai nuolatinis bandymas sukurti tą vienintelę nuotrauką, kurią būtų galima pavadinti meile.
Tas nuolatinis ilgesys, ta beprotiška aistra ir desperacija bandant tarp daugybės kūnų surasti ir atpažinti savo meilę, pavergia mano žvilgsnį ir širdį. Žiūrėdama Saudek‘o fotografijas aš suvokiu, jog tikrai myliu meną.
PS.: dalį Saudek‘o kūrinių, asmeninės ir kūrybinės biografijos faktus galite rasti šiuo adresu http://www.saudek.com , o kilusį smalsumą galite apmalšinti pasižiūrėję Adolf‘o Zik‘os dokumentinį filmą „Bound by Passion“ (oficialus filmo puslapis http://www.saudekfilm.com )
Monika Šlančauskaitė
